Rašyk
Eilės (78142)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(toliau)

- Mums reikia mokančių žudyti.
- Kurgi ne…
Taja nieko daugiau nepasakiusi grįžo prie Toro. Po kurio laiko pamatėm, kaip mūsų tarzanas greitu žingsniu nėrė į mišką. Bet prieš tai Kalas skubėdamas bėrė žinias apie Rytų Europą, kurios mes nepažinojom. Šitos Europos geopolitinė situacija buvo labai neįprasta. Karpatai – trijų nykštukų genčių prieglauda. Prieš keletą šimtmečių juos išstūmė iš Uralo, vėliau iš Kaukazo kažkokia kita nykštukų giminė, kuri nuo jų skyrėsi tiek, kad galėtų vieni kitus laikyti išsigimėliais. Karpatai iškasenomis negalėjo pasigirti, mūsu vietiniai neūžaugos, jų supratimu, nepateisinamai skurdo ir pradėjo plėšikauti rytinėse ir vakarinėse prieškalnėse. Savaime aišku, prieškalnių gyventojams tai nepatiko ir jau keliasdešimt metų Lenkijos pietuose, Slovakijoje ir Ukrainos vakaruose neramu. Nors tai tik sąlyginiai pavadinimai, bet mums su Sergejum taip buvo lengviau orientuotis. Aplinkiniai gyventojai nebuvo žmonės. Bet ir Tolkienas, tikriausiai, nebūtų jų pavadinęs elfais. Pasak Kalo, Sergejus tipiškas Lenmanas, net jo plikė visai autentiška. Bet akys, ūgis ir pirštų skaičius – deja, ne. Padaras kažkodėl grubiai pajuokavo ir dėl išvaizdos, ir dėl vietos. Sergejus turėtų būti kone pusmetriu aukštesnis ir užsiauginti dar po vieną pirštą ant kiekvienos rankos. O Lenmanus nykštukai gaudo ir parduoda į vergovę Dnepro pakrantėse. Tik Dnepro pakrantėse klesti žemdirbystė, nors tenykščiai gyventojai – marga ir karinga rasių mišrainė, atskalūnų rojus, nesvetingi keliautojams. Priima ne kiekvieną, įstatymai griežti, gimstamumas ir lyčių proporcijos griežtai kontroliuojamos. Jų kiti bijo.

Į šiaurę nuo Karpatų, visoje Lenkijos teritorijoje buvo palyginus ramu. Gūdūs miškai neviliojo nykštukų, todėl tenykštės gentys tik iš gandų žinojo apie erzelynę pietuose. Bet tarpusavyje jos toli gražu nesutarė. Kažkas panašaus į Janoamos genčių tarpusavio vaidus dėl moterų ir medžioklės plotų Amazonėje. Perklausėm Kalo, ar tik jis nesuklydo sakydamas, kad vaidai vyksta dėl moterų, ir Kalas numykė, kad tenykštės gentys turi keistus religinius ritualus. Sakė, kad papasakos vėliau, kai eisim per tas žemes. Tenykščiai gyventojai panašūs į žmones, tik, pasak Kalo, nepaprastai gražūs. Taja kažkuo primena jų moteris, bet jų skoniui bjauri ir jos neliečia. Tap kitko, jie nemažai pažengę. Pilys, miestai, turtingi kaimai, bet jokios žemdirbystės. Tik medžioklė ir karai.

Kodėl neinam per Ukrainą, o darom lanką per Lenkiją? Ukraina šiame pasaulyje anaiptol ne stepė. Dykuma, pikti ant nykštukų klajokliai ir viena kita oazė. Dėl šio keisto klimato Baltarusijoje stepės, o vidurio Rusijoje miškastepės. Ten keliauti lengva, bet kraštai laukiniai. Uralo prieigose, pasak gandų, galinga kažkokios nežmogiškos rasės valstybė. Iki ten Kalui nepavyko nukeliauti. Devynis kartus žuvo Ukrainoje, tris kartus pakorė Dnepro slėniuose (vienintelė mirties bausmės forma keliautojams), penkis kartus neišsikrapštė iš Lenkijos ir devynis kartus buvo pasiekę Baltarusijos rytus, bet mirė iš bado. Todėl Taras jiems labai svarbus – savo sektoriuje priklauso tautai, kuri verčiasi medžiokle. Puslaukiniai, tikri gamtos vaikai.

Daug neklausinėjom. Kalas pasakė, kad pakeliui bus progų papasakoti daugiau, dabar gi reikia judintis. Toras pratemps tik du mėnesius. Kiekvienas pusdienis svarbus. Mes su Sergejum susižvalgėm. Po to išsiaiškinom, kad galvojom tą patį – Kalas nenuoseklus. Iš pradžių rūpinosi, kad Toras būtų išsiųstas atgal, dabar gi, kad medžiotų jam žvėrieną. Nieko sau kilni metamorfozė…

Reikėjo aptarti kaip judėsim. Mūsų kompanija kaip tyčia, visiškai netiko. Aš nežinojau nykštukų kalbos ir papročių, o Sergejus potencialus vergas, nors ir neūžauga palyginus su Lenmanais. Kalo idėja, kad aš būsiu kurčnebylys jo vergas gal ir buvo nebloga, bet juk kurčnebyliai bent jau ženklais susirodo?
- Niekai – numojo ranka Kalas, - kurčnebylius nykštukai nužudo, todėl iš tavęs niekas nesitiki ženklų kalbos. Jiems bet kokia fizinė negalia yra nepilnavertiškumo ženklas. O nepilnaverčiai bendruomenei našta. Ypač šiais sunkiais laikais. Atrodysiu kaip ekstravagantiškas didikas, - nusišypsojo pilna burna ir patapšnojo sau per pilvą, sujuostą plačiu diržu su įsodintais smaragdais. Pasirodo, nykštukai turi sudėtingą skiriamųjų ženklų ir kastų sistemą. Kalas – kilmingas juvelyrų gildijos, Sergadų giminės atstovas.
- O tu, kaip vergas, negali nešioti jokių skiriamųjų ženklų ir ginklų. Bet barzdą teks susipinti, atrodai kaip beprotis. Ginklus palik čia- pridūrė Kalas – Sergejus, beje, irgi mano vergas. Nykštukai Lenmanų kalbos nemoka, todėl gali jaustis saugus. Ar aišku?

Pajudėjom, kai grįžo Toras. Jis atvilko stirną, ją greitai išdarinėjo, sukrovė skerdieną į ryšulį ir užsikorvė ant pečių. Į mus dėmesio nekreipė, akmis vis gaudė Tają. Kažin, kokios miglos ji jam pripūtė? Tikras medžioklinis šuva, nusprendžiau mintyse. Nieko sau kompanija… Du vergai, juvelyras, negražuolė ir jos žmogus-šuo. O dar prieš keturias dienas aš buvau agentas, ironiškai nusišypsojau pats sau.

Pasukom atgal į tą pusę, iš kur atėjom su Sergejum. Aš ir Sergejus vilkomės voros gale. Ėjom tylėdami, bet po kokios valandos, kai kiek atsilikom nuo kitų, Sergejus pusbalsiu prašneko:
- Džeimsai, išsklaidyk mano įtarimus, jei sugebėsi.
- Įdėmiai klausau, - atsakiau neatsisukdamas.
- Kalba angliškai, atsirado tuomet, kai jų reikėjo, netgi terminologija panaši.
- Keista, - atsakiau
- Aš ir sakau…
- Keista, kad tu apie tai galvoji. Maniau, kad tau visai, švelniai tariant, po plike suminkštėjo.
- Džeimsai, jeigu aš nelaidau liežuvio kaip tu, tai dar nereiškia, kad negalvoju, - įsižeidęs sumurmėjo Sergejus. – Kaip manai?
- Duodu aštuoniasdešimt procentų, - atsakiau
- Aš devyniasdešimt, - atsakė Sergejus.
Sustojau nustebęs ir atsisukau. Sergejus žiūrėjo į mane savo liūdnom didelėm akim. Prarandu įgūdžius…
- Gerai, duodu aštuoniasdešimt tik todėl, kad dar nepasirodė Juan. Kai pasirodys Juan, padidinu tikimybę iki devyniasdešimt penkių, - atsakiau vėl pradėdamas eiti.
- Aš duosiu šimtą. Netikiu visom tom klejonėm apie sektorius, virtualius pasaulius ir nykštukus. Mes pripumpuoti narkotikų ir į mūsų galvas kemšamos visos šios kolektyvinės nesąmonės.
- Sergejau, atleisk, neįvertinau tavęs…
- Tiek to. Palaikyti žaidimo taisykles reikia.
- Negaliu suvokti, kam padarui reikalingas visas šis maskaradas. – tęsiau pusbalsiu toliau -  Bet šimto procentų neduosiu, net jeigu sugrįš Juan. Žinai kodėl?
- Ne, - trumpai atsakė Sergejus
- Nuojauta, Sergejau. Palieku penkių procentų tikimybę savo angelui sargui, kuris man šnabžda, kad Kalas, Taja ir Toras nėra Padaro komufliažas ir mes iš tiesų kokiam nors sektoriuje, kaip jie tai vadina.
- Jeigu tavo nuojauta teisi, tuomet aš išprotėsiu, Džeimsai. Man lengviau galvoti, kad mes pripumpuoti narkotikų kaip, na, vietinės faunos eksponatai. Manoji rezevato versija man mielesnė.
Gūžtelėjau pečiais:
- Prabangu eksponatus smaginti tokiais sapnais…
- Gerai, bet apie Padaro motyvus mus taip smaginti aš nenoriu nė pagalvoti, todėl mano versija man pačiam kur kas priimtinesnė nei tavo penkių procentų realybė, - karštai sušnabždėjo Sergejus.
- Gerai, Sergejau, aš neprieštarauju. Turiu vieną planą. Bet reikia sulaukti, ar sugrįš Juan. Tuomet bus prasmė apie tai šnekėti.
- Gerai, Džeimsai, - tyliai sutiko Sergejus, - o kol kas žaskim pagal Padaro taisykles.
- Taip, pažaiskim pagal jo taisykles…

Vakare sustojome toje pačioje vietoje, kur praeitą naktį nakvojome su Sergejumi. Sergejus linktelėjo galvą į žalią mėnulį, kuris patekėjo virš kalno keteros ir pasakė:
- Prisimeni, pasakei, kad man reikės kalbėti apie savo nešvarius darbelius?
- Atstok, atsiimu.
- Taika?
- Gerai jau… Tik ginklo tau neatiduosiu. Aš geriau šaudau. Tu tą nykštukų žynį be reikalo taip suniokojai…
- Buvau ties isterijos riba, - pasiteisino Sergejus.
Paplekšnojau jam per petį. Dievaži, jeigu jis žinotų kaip man palengvėjo…

Vakarienei valgėme stirnieną. Toras ją meistriškai iškepė susmeigęs ant žalių vytelių virš karštų žarijų. Kalas sušlamštė keletą porcijų, Taja tik paknebinėjo. Vakarienės metu nesikalbėjom. Užmigau greitai ir miegojau kietai.

PENKTA DIENA

Kaip ir reikėjo tikėtis, Juan atsirado. Gyvas ir sveikas, su svo chalatu ir tuo pačiu dvimetriniu ūgiu. Pusryčiavome, kuomet Toras sukluso. Taja šnipštelėjo, kad nurimtumėm. Kai visi trys sustingom savo vietose, Taja tyliai paklausė Toro:
- Kas nutiko?
- Kažkas ateina… Štai iš ten… Sunkus.
- Ar toli, Torai? - sušnabždėjo Taja
Toras pakreipęs galvą paklausė ir tyliai atsakė:
- Maždau penkiasdešimt žingsnių. Eina nesisaugodamas ir klupinėja
Kalas sušniokštė:
- Velniai griebtų… nykštukai. Klauskykit, mano ištikimieji vergai, sėskit į krūvą ir…
- Ne, ne nykštukas, - paprieštaravo Toras. – Nykštukų žingsniai trumpesni….
Taja atsisuko į mus ir sukomandavo:
- Kad ir kas pasirodytų, nieko nesakykit. Nė žodžio. Leiskit kalbėti Kalui, jis čia vietinis.

Kalas linktelėjo ir atsistojo. Mačiau, kaip iš susijaudinimo parausvėjo jo įmitę skruostai. Bet kalbėti jam neteko. Kuomet iš už krūmų kyštelėjo Juan galva, Tajos ir Kalo nuostabai Sergejus visa gerkle nusikvatojo ir stūgaudamas pašoko iš vietos:
- Juan Či, kad jūs žinotumėtumėt kaip mes jūsų laukėm!
Juan vos nepargriuvo iš netikėtumo. Jo siauros akys su užkritusiais vokais išsiplėtė, ranka nevalingai kilstelėjo link širdies. Taja atsisuko į mane:
- Tai jūsų nužudytas draugas?
- Jis pats, - atsakiau įdėmiai žiūrėdamas jai į akis, - ar labai nustebai?
Taja papurtė galvą:
- Tikimybė, kad jis gali grįžti buvo ne tokia jau maža. Bet vis vien įdomu, kam įsibrovėliui taip reikia, kad jūs čia būtūmėt….
- Tu mūsų Padarą vadini įsibrovėliu?
Taja linktelėjo.
- Manau, kad jis turi kažkokį planą, - atsakiau žiūrėdamas, kaip Sergejus pribėgęs prie Juan jį apkabino. Tuo tarpu Kalas su aiškiu nepasitenkinimu žiūrėjo į Juan. Jis atsisuko į Tają ir subambėjo:
- Taja, na ir ką dabar darysim? Kaip aš paaišknisiu nykštukams apie šitą gremėzdą?
- Nežinau… - susirūpinusi atsakė Taja, - tikrai nežinau.
Aš susidomėjęs paklausiau:
- Kokių turim problemų, kilmingi ponai?
- Liaukis! – riktelėjo Kalas. – Apšviesk savo draugužį, kokia čionykštė situacija. Mums su Taja reikia pasitarti kaip paaiškinsim iš kur čia atsirado Krajadas ir kurių velnių jis su mumis keliauja.
- Krajadas?
- Pas tave ką, ausys šiknoj? – suklykė Kalas, bet pamatęs kaip žengiu į jo pusę susigriebė už nosies ir keliom oktavo nuleidęs balsą suburbėjo – Juk sakiau vakar, kad Krajadais vadinami dykumų klajokliai….
- Oi, atleisk, koks aš užuomrša, - atsakiau tiesdamas link Kalo ranką. Jis išsigandęs pasitraukė atatupstas ir sumurmėjo.
- Gerai jau, atsiprašau…  Bet rimtai, Džeimsai, mums tikrai reikia pasitarti…Būk toks malonus, pakalbėk su savo draugu, gerai?
Nusišypsojau Kalui savo mieliausia šypsena ir patapšnojau per storą žandą:
- Viskas gerai, pupuliuk, viskas gerai. Aš tik norėjau tave paglostyti.

Kalas niūriai dėbtelėjo į mane ir nusisukęs nudūlino. Taja apdovanojo mane šypsena ir patraukė paskui jį. Velniai griebtų, kokia šypsena… Bet tikimybė padidėjo iki devyniasdešimt penkių procentų. Reikia pabandyti įgyendinti planą. Ir išsiaiškinti, kam mūsų bendrakeleiviams pietų Uralas.

2007-07-20 00:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:25
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą