Pranesimas (6)

(toliau)

Apie padarą Kalas su Taja nieko nežinojo. Kol pasakojom savo istoriją Kalas tik suko savo ilgos barzdos galiuką tarp pirštų ir linksėjo galvą. Po to drėbė nei šį nei tą:
- Taja, esi ką nors panašaus girdėjusi? Berods, nulaužė visą sektorių. Nieko sau…
- Pala, išsiaiškinkim visų pirma terminologiją, - nutraukiau Kalą. – Ką vadinate sektorium? Mes, tiesą pasakius, atvykom ne iš sektoriaus. Bent jau mūsų supratimu.
Kalas gūžtelėjo pečiais:
- Nieko nuostabaus. Pasakyk Sargudo klano tarybai, kad jie gyvena 5K5S sektoriuje ir…
- Kalai, - šį kartą nutraukė Taja, - liaukis. Jie juk nieko nežino ir nesupranta.
- Manai, kad sugebės suprasti? – suniurzgė Kalas.
- Manau, kad sugebėsim, - prabilo Sergejus.
Kadangi tai buvo primi jo ištarti žodžiai, Kalas nustebęs pakrutino savo storas lūpas ir sumurmėjo:
- Nagi, pabandyk…
Sergejus atsistojo ir pradėjo žingsniuoti pirmyn atgal. Pagalvojau, kad įprotis žingsniuoti prieš sutendų auditoriją visai nesiderina su Šiaurės Amerikos užkariautojo apranga ir sukikenau. Nervai šlyja, negerai. Sergejus debtelėjo į mane, bet tęsė toliau:
- Sakykit, ar visuose jūsų taip vadinamuose sektoriuose galioja tie patys aplinkos dėsniai?
Kalas išpūtė akis. Jis tik lėtai papurtė galvą. Taja tyliai atsakė:
- Ne…Bet sektoriai yra homogeniški. Vienam sektoriuje dėsniai paprastai nesiskiria..
- Todėl nusprendėte, kad Padaras nepriklausė mūsų sektoriui, nes iš mūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad Padaro metamorfozės netelpa į mūsų sektoriaus parametrų ribas.
Kalas su Taja linktelėjo abu kartu.
- Todėl, - tęsė Segejus, - jūs manote, kad tai, ką mes vadiname Padaru, yra įsilaužimas į autonominę posistemę…
- Stop, - neiškenčiau, - Sergejau, jeigu turi ką pasakyti man suprantama kalba, pabandyk tai padaryti. Esu vienintelis…, - žvilgtelėjau į Torą, kuris stiklinėmis akimis sukiojo galvą nuo vieno kalbančio prie kito, - …beveik vienintelis, kuris nesupranta apie ką jūs šnekatės.
- Mes šnekamės apie tai, Džeimsai, - atsakė Sergejus, - kad tai ką mes vadiname Žeme, saulės sistema, galaktika, visata ir panašius dalykus, tėra, anot Kalo ir Tajos, relybės modeliavimo produktas.
- Nejaugi?
- Tiksliai, - patvirtino Kalas, - šitas bičas turi košės po plike.
- Atsisakau patikėti. Aš ne Neo, o tu, Sergejau, ne Morpheus, - pasakiau. Bet tą pačią akimirką prisiminiau. Paširdžiuose skausmingai dilgtelėjo. Virpančiais pirštais prasisegiau striukę ir ištraukiau savo dienoraštį. Karštligiškai perverčiau pirmuosius puslapius. Velnias. Padaras paliko užuominą, tik negalėjau prisiminti kokią. Kai pasiekiau gegužės 29  dienos įrašą supratau, kodėl dilgtelėjo paširdžiuose. Tą dieną Padaras rekomendavo perskaityti Hitchhickers Guide to the Galaxy. Jeigu man teko savo karjeros metu spręsti geopolitines šaradas, tai šita knyga galėjo būti raktas į Padaro mįsles. Nes šiaip, neturint jokio tikslo, pasiūlymas perskaityti knygą būtų visiškai idiotiškas. Tik kuri jos dalis yra raktas? Velnias, tikrai neatsiminsiu.
Tuo tarpu kiti žiūrėjo į mane ir laukė kuo baigsis mano veikla. Sumurmėjau:
- Tiek to, vėliau paaiškinsiu… Tarkim, patikėjau. Jeigu taip ir būtų, turi būti ir piktasis genijus, kuris sumodeliavo Niujoriko kamščius, ekonomines krizes ir Amazonės džiungles, jau nekalbant apie tokius didelius dalykus kaip galaktikos ir kita kosminė velniava. Bet žinote ką? Man tai visiškai nerūpi. Jeigu tai ir tiesa, man visiškai neįdomu nei kas jis, nei kur jis, nei kam visa tai. Netgi nebeįdomu kodėl aš čia. Netgi nenoriu žinoti ar iš viso egzistuoju kur nors anapus visų jūsų susapnuotų sektorių. Netgi nebenoriu žinoti, kas yra Padaras. Noriu grįžti į Jukataną ir gauti kulką į katą. Taip, kaip yra įprasta mano gyvenime. Man nepatinka šita vieta, nepatinka mano naujasis kūnas ir nepatinka vietinė kompanija. Turite idėjų, kaip man įgyvendinti savo norus?
Taja su Kalu papurtė galvas.
- Taip ir maniau. Turite idėju kas yra padaras?
Taja su Kalu gūžtelėjo pečiais.
- Pažįstate ką nors, kas galėtų tai sužinoti?
Taja su Kalu papurtė galvas.
- Aišku, kad ne. Galite mane nuboginti ten, kur yra daugiau tokių kaip jūs, bet labiau kompetetingų?
- Nežinau, - atsakė Kalas, - bet mintis įdomi. Jeigu tavo projekcija sukurta tais pačiais principais, galbūt…
- Kaip tai patikrinti? – spaudžiau toliau.
- Paprastai. Už kelių žingsnių….
- Kalai! - šūktelėjo Taja
- Kas dabar? Gal vieną kartą liausies man nurodinėjus ką daryti? – susierzino Kalas. – Mąstyk, moterie. Jeigu mums pavyktų aptikti tą bičą, kuris įsilaužė į jų sektorių ir juos čia perkėlė, pagalvojai, ką jis dar gali nuveikti? Jeigu mums pavyktų jį rasti ir su juo susitarti, tai šitas sušiktas sektorius gali eiti po velnių! Įsikirsk, kokia galimybė.
Taja pašoko ant kojų:
- Tu atskleistum mūsų tikslą ir tai, ką pavyko sužinoti po šitiek ciklų?
- O ką? Čia tik tau atrodo, kad atlieki kažkokią svarbią misiją. Bet pati įsigilink, kokia tai tuštybė. Neverta nė skatiko, tiesą pasakius.
- Kalai!
- Taip. Jeigu nori žinoti, jau seniai taip galvoju. Ir…
- Stop! – sustabdžiau. – Jūsų tikslai – jūsų problemos. Mums savų problemų per akis. Vesk.
- Kalai, jeigu tu tai padarysi… pradėjo Taja, bet Kalas tik numojo ranka ir pradėjo žingsniuoti į mišką. Nuėjau paskui jį, Sergejus, kiek padvejojęs prisijungė prie manęs. Pažvelgiau į Tają. Ji sėdejo ir išbalusi kramtė lūpas. Atrodė, kad tuoj pravirks. Dieve mano, ji dar visiška mergiotė. Palaukiau Sergejaus ir kai jis susigretino tyliai prašnekau:
- Sergejau, mums svarbu iš čia išsikrapštyti. Jeigu viskas, ką apie jūs šnekėjot nors kiek artima tiesai, turi būti vietų saugesnių už šią.
- Tau saugesnių, - atsakė Sergejus
- Tebūnie, - atsakiau. – Ką apie visa tai galvoji?
- Sunku patikėti, kad gali būti tokio mąsto simuliacija. – greitai sušnabždėjo Sergejus, - Krasnojarske mums pavyko tik dešimt arų sukurti. Žinai, kiek resursų reikia modeliuoti paprastą drebulę, šlamančią vėjyje? O čia – visa visata iki smulkiausių detalių. Netelpa galvoj. Įsivaizduok, kad kas nors sukuria visatą pagal tavo norus…
- Ką pasakei?
- Kad sukuria visatą pagal tavo norus, - sušnibždėjo Sergejus, - kurioje…
- …esi svarbiausias, - nutkraukiau.
- Ne tai norėjau pasakyti, iš kur tu… paprieštaravo Sergejus, bet mostelėjau ranka. Bingo. Supratau. Sustabdžiau Sergejų ir pasakiau:
- Padaras buvo svarbiausias mūsų sektoriaus visatoje. Jeigu tai ne sapnas.
Sergejus tylėjo ir žiūrėjo į mane. Nieko neatsakė. Nusprendžiau nieko ir neaiškinti. Radau raktą.
Nusisukau ir nuėjau paskui Kalą. Sergejus netrukus pasivijo mane, bet žingsniavo tylėdamas ir nieko neklausinėjo. Ėjome neilgai. Miškelyje stūksojo dar vienas uolų masyvas. Kalas jį apėjo ir sustojo prie olos aukštu skliautu, įstrižai kertančiu sąmanomis ir krūmokšniais apaugusį, sutrūkinėjusį uolos šlaitą. Saulė švietė tiesiai į olos vidų, todėl matėm, kad ji visiškai trumpa. Aukštomis lubomis, samanomis nuklotu dugnu. Kalas palaukė kol prisiartinsim ir pasakė:
- Jums reikia tiesiog įeiti į olą. Jeigu esate projektuojami pagal tokius pačius principus, tuomet pereisite į kitą sektorių. Trumpam neteksit sąmonės. Atsibusit kitoje oloje. Gerokai didesnėje
- O tu? – paklausiau Kalo
- Jeigu jūs persikelsit, aš eisiu paskui.
Linktelėjau sutikdamas. Bet susiprotėjau paklausti:
- O kaip dėl išvaizdos?
Kalas plačiai nusišypsojo:
- Jeigu pavyks persikelti, pasirūpinsiu, kad atrodytum padoriai
Daugiau nieko neklausinėdamas įėjau į olą ir nejučia sulaikiau kvėpavimą. Žengiau žingsnį. Po to dar vieną. Trečią. Pasiekiau olos galą. Nieko neįvyko. Atsisukau atgal ir pažvelgiau į Kalą su Sergejum, stovinčius prie įėjimo. Kalas papurtė galvą ir subambėjo:
- Deja….


KETVIRTA DIENA

Velniai griebtų visą šitą velniavą. Vos užmigau paryčiais. Galbūt nereikėjo sutikti su Padaro pasiūlymu ir verčiau gauti kulką į kaktą ten, kur ir priklauso. Tai, kad esam rytinėje Karpatų dalyje manęs visiškai neguodžia. Čia nėra Ukrainos, geležinkelių ir Odesos. Niekada stepėse nešuoliavo kalmukai ir niekada nebuvo kazokų stanicų ar oranžinės revoliucijos. Visi Karpatai knibžda sutvėrimais, į kuriuos Padaro dėka esu panašus kaip kairysis batas į dešinį, o Ukrainos stepėse, pasak Kalo, nerasi nė gyvos dvasios iki pat Azovo jūros. Tiesa, Kalui su Taja mūsų vietovardžiai nieko nesako. Jie ir Karpatus, ir Ukrainą su Azovu vadina visai kitaip.

Kalas tik nusišiepė ir palingavęs galvą patvirtino, kad su tokia išvaizda ir mano įgūdžiais aš esu šimtaprocentinis lavonas kai sutiksim didesnę nykštukų grupę. O Sergejus gi atrodo atsigavęs. Jį taip suintrigavo vakarykštis pokalbis, kad kąsydamasis smakrą ilgai sėdėjo su žemėlapiu ant kelių ir kamantinėjo Tają apie vietovardžius tol, kol jai pradėjo veltis žodžiai burnoje. Išplėšiau žemėlapį jam iš rankų pasakęs, kad pradžiai infrmacijos būtų per daug net Tolkienui. Į Kalo klausimą kas tas Tolkienas tik numojau ranka. Per akis man viso to. Kalas su Taja paaiškino, negirdint tam kvailo veido tarzaniškos išvaizdos vaikinui, kad galim turėti ir daugiau problemų. Pavyzdžiui, tame sektoriuje, iš kurio Taja atgabeno Torą, gyvenantys sutvėrimai turi riboto metabolizmo algoritmus. Terminas, kuris mane verčia vemti, bet jie apie tai šneka tokiais rimtais veidais, kad klausiausi ir nekomentavau. Pasak Kalo, Toro projekcija šiame sektoriuje gali gyvuoti tik tol, kol jo gimtajame sektoriuje esanti originali kopija neišnaudoja gyvybės palaikymo limitų. Anot jų, tokių sektorių yra ne taip jau mažiau. Kodėl tokie skirtumai – velniai žino, kaip pasakė Kalas. Bet jeigu mūsų sektorius veikia pagal tokius pačius dėsnius, ilgai čia negalėsim būti. Tik tiek, kiek mūsų įsivaizduojami kūnai “kitoje Žemėje” nenumirs nuo troškulio ir bado. Taip pat laiko reliatyvumo faktorius. Taro sektoriaus keturios paros atitinka kiek daugiau nei du mėnesius šitame sektoriuje. “Riboto metabolizmo algoritmas”, pakartojo Kalas, daugelio sektorių rykštė. Pasiguodžiau, kad Padaras mūsų kūnais pasirūpins, jeigu tai, ką kalba Kalas nėra kliedesys mano smegenyse nuo solidžios anestetikų dozės. Tokios galimybės netamečiau. Tai yra, nenoriu atmesti. Taip ir pasakiau. Kalas suprunkštė, gerą minutę piktai kvatojo ir atsakė:
- Džeimsai, jeigu aš esu tavo apkvaitusių smegenų sapnas, tai esu tau dėkingas už ilgą ir turiningą gyvenimą, kuriam pabaigos nebus. Nes mūsų sektorius veikia pagal tęstinio metabolizmo algoritmą. Mes, švelniai tariant, nemirtingi. Tarkim, aš galiu čia užversti kanopas iš bado, bet būsiu automatiškai perprojektuojamas ten, kur yra mano originalus sektorius.
- O jeigu aš čia užversiu kanopas iš bado? – paklausiau, nes artėjo pusiaudienis. Maisto turėjom nedaug.
Kalas kiek pagalvojęs atsakė:
- Nepamenu tokio atvejo. Atstovai su riboto metabolizmo algoritmu paprastai nekeliauja. Toras yra taisyklių pažeidimas, bent jau mūsų sektoriaus etikos atžvilgiu, - jis kreivai pažvelgė į Tają.
Taja paraudo ir buvo besižiojanti atsikirsti, bet spėjau įsiterpti:
- Gerai, gerai, ramybės. Nenoriu klausytis jūsų ginčų. Vadinasi, jeigu aš nesapnuoju, o mano metabolzimo algoritmas yra ribotas, ir žūsim anksčiau nei originalūs mūsų kūnai, atsiprašau, projekcijos, išseks ten kur juos palikom, būsim eksperimentiniai triušiai su Sergejum?
Kalas linktelėjo galva.
Taja šnekėjo mažai. Kartais atsakydavo ko paklausta. Atrodė įsitempusi. Toras laikėsi šalia ir nuolatos gaudė jos žvilgsnį kaip vaikas, įsikibęs motinos sijono minioje. Jie paėjo kiek toliau ir šnekučiavosi vieni du. Nusprendžiau, kad pats metas užduoti nepatogius klausimus Kalui:
- Kam jis jums, jeigu jis toks ribotas? – paklausiau Kalo. –Kaip sugebėjote jį čia atsinešti?
- Nenoriu gilintis į detales. Jį galima buvo čia atsiboginti, nors ir nereikėjo – suniurzgė Kalas, - jie fiziologiškai prisitaikę projekcijoms. Kaip – neklausk. Bet kanopas užvers kaip didelis, - pasakė garsiai, kad girdėtų Taja.
Ši neištvėrė. Staiga pašoko ir priėjusi prie mūsų trijų sušnypštė Kalui į veidą:
- Šunsnuki tu. Etiška subine. Kodėl nepapasakoji ko pats čia atkeliavai, ką? Kodėl neprisipažįsti, kad visas šitas tavo maivymasis su Toru tik dėl akių? Pažįstu tave kaip nuluptą. Atsirado, mat, etikas. Papasakok jiems apie Valdaną, - Iš jos veido matėsi, kad vos susivaldė nespjovusi Kalui į veidą, staigiai apsisuko ir grįžo prie Toro. Kalas sušniokštė, bet nieko neatsakęs liko sėdėti.
- Panašu, kad mano sapne jūsų santykiai nėra idealūs, - šyptelėjau. Nusprendžiau kiek spustelėti, - Kas tas Valdanas?
Bet Kalas nieko neatsakė. Atsistojo, nuėjo prie Tajos ir kurį laiką pusbalsiu šnekėjosi. Po to kartu atėjo pas mus. Šnekėjo Taja:
- Mes neturim daug laiko. Keliaujam link šitų kalnų, - ji išvyniojo žemėlapį ir parodė Uralo pietus, - turim apsisukti per du mėnesius, antraip Torui bus blogai. Eisim per čia, - nuvedė pirštu per Lenkijo rytus, Lietuvos pietryčius, Baltarusiją ir Rusijos Europinę dalį. Skersom žvilgtelėjau į Sergejų, jo akys žvilgėjo.
- Eikit, - trumpai mestelėjau. Sergejaus veidas ištįso, jis neramiai sujudėjo, bet pamatęs mano žvilgsnį užsičiaupė.
Taja kiek patylėjo. Po to pasilenkė prie manęs ir pasakė:
- Pirmas įspūdis būna apgaulingas, Džeimsai. Galbūt jūs išsigelbėsit, jeigu eisit kartu su mumis.
- Negaliu eiti nežinodamas kam, net jeigu įspūdis apie jus apgaulingas.
- Pagalvok, ar turi iš ko rinktis, - šyptelėjo Taja. Velnias, kokia keista moteris. Čia kaip šešiolikos metų mergužėlė negavusi dienpinigių auskarams, čia kaip...
Nusišypsojau:
- Taja, per šiuos kalnus eisit mažiausiai savaitę. Ar eisiu su jumis, ar liksiu čia, nykštukai mane abiem atvejais nukeps. Aš lieku čia. Sergejus gali eiti su jumis. Jis to nori.
Kalas prisėdo prie manęs:
- Džeimsai, tuose kalnuose mes persikelsim kitur. Galbūt, jums irgi pavyks. Ten kiek kitokia vieta…
Prisiminiau jų pokalbį, kai slėpėmės už uolos ir paklausiau:
- Kelintą kartą bandote?
Kalas su Taja susižvalgė. Taja linktelėjo, ir Kalas atsakė:
- Dvidešimt septintą.
- Vadinasi, žuvot dvidešimt šešis kartus?
Taja linktelėjo galva.
- O Valdanas kiek kartų?
Kalas paraudo, bet nieko neatsakė. Taja papurtė galvą:
- Taip nieko nebus Džeimsai. Jeigu pavyks, jūs ir taip palengva sužinosite kas čia vyksta. Jeigu ne, koks skirtumas kaip žūti?
- Man, asmeniškai, jokio, - atsakiau, - bet Toras su Sergejum gali būti kitokios nuomonės.
Sergejus atsakė:
- Aš eisiu.
- Bravo, Sergejau, - ironiškai mestelėjau, - atsakėt kaip tikras rusų karžygys, o ne žvalgybininkas.
- O jūs, Džeimsai, vis dar žaidžiat savo žaidimus, nors žaidimų aikštelė ne ta, - neliko skolingas Sergejus.
Atsidusau. Sergejus irgi teisus. Bet negaliu aš sutikti su žygio planu “Išėjo laimės ieškoti”. Atsakiau:
- Paklausykit visi. Padaras mus su Sergejum atsiuntė čia žinodamas ką daro. Jeigu jis planavo, kad sutiksim jus čia, vadinasi, žinojo apie jus ir jūsų planus. Jeigu nežinojo, vadinasi susidūrėm atsitiktinai. Norėčiau tikėti, kad pirmas variantas teisingas. Bet man reikia argumento, kuriuo galėčiau remtis:
- Mes galim jus parvesti per nykštukų valdas gyvus, - pasakė Taja.
- Paaiškinkit.
- Apsimesi kurčnebyliu mano tarnu, - paaiškino Kalas.
Velniai griebtų, ne tokia jau prasta idėja…
- O kas už Karpatų?
- Už ko? – susiraukė Kalas
- Už nykštukų valdų, velniai rautų šitą sektorių, - atsakiau.
Taja linktelėjo Kalui:
- Pusvalandis, bendrais bruožais.
Oho. Čia kažkas yra viršininkas. Nesuprantu, kaip gali pasikeisti dviejų žmonių santykiai po vienos frazės? Nors, antra vertus, kai paaiškės kas yra Valdanas, o anksčiau ar vėlaiu paaiškės… Bet dar vienas klausimas man rūpėjo:
- Kodėl siūlot mums eiti drauge, Taja?
Taja atidžiai pasižiūrėjo į mane, po to į Sergejų ir atsakė:
- Mums reikia mokančių žudyti.