Šeima

III. Aš karklas apgremžtas

Visi jausmai pakilę džiaugsmo šokiui
Banguoja, bėga sidabru žvilgą
Vėl per karklyną – mano širdį kliokia
Pavasarinio potvynio banga

Srovė apdrasko numylėtą krantą,
Purius gūbrius verdenėn nešdama
Ir karklo širdį kruvinai nuranto
Baltom lytim suskilusi gama

Nurimus tėkmei žemė sužaliuoja,
Kažkas išgydo stiebo likučius,
Žalia vilnim pavasaris vėl kloja
Saulėto kalno linkstančius pečius

Giliai – tik vieno Dievo težinota
Širdies orbitų neramiam lauke
Ir vėl nudrengtas stiebas ima žiotis
Išsikudrėja žaluma jaukia

Vėl pasiklydus jausmo žaliaskraistė
Numindžiukuoja sielą ištisai,
Ir atsigavęs juodas laimės raistas
Sūpuoja širdį metūgiais šviesiais

Iš paslėptųjų jausmo pažastėlių
Vėl kalasi mažyčiai pumpurai,
Ir kai storai žiedų pūku apžėlė
Medum kvepėjo saulėti orai

Vėl ūžė spiečiai geltonų mergaičių,
Kedeno vėl medingas aveles,
Su jom ilgai širdies aistra vėl gaišo
Niūniuodama pavasario eiles

Žieve gruboka žaizdos užsitraukė,
Vėl neš ledus lemtis neapdairi
O kai žydės pavasarinis laukas,
Graibstysiu laimę vingio vidury