Jei kartais suabejotum

nėra manęs po šia sočia vyšnia
tik saulės zuikučių ir demonų uogos –
jūs, žinoma, skinsite jas pasilipėję
man ant snukio

lyg kojomis spaustumėt vyną –
tik nieks jo negers, sustings visi
kaip šalčiui užėjus
sklidinom taurėm
kruvinom kojom
ir bijos ne Dievą sumindę
o šiokį tokį

(orą pagalvės dauboj)

nebėra nieko po žaliu medžiu
tik nenustatytos tapatybės
ir net ne-paskutinis atodūsis