Prakeiktoji

Sustirę bangos be eilės į krantą plakas,
Saulėlydžio miražai ant marmuro nusėdę
Nutapo it ugnis pilies peizažą.
Beldžias paskutiniai blyksniai it botagai,
Glosto šokančias spalvas vitražų,
Tik tam bokšte, kurs liko nepaliestas -
Akmenų narve, tylioj belangėj,
Vilnija melodija pro plytų arką.
Valstiečiai bent trumpam padėję arklą,
Nusibraukę nuovargio kartėlio ženklus
Nusišypsos - „tai mūs dama dainuoja“.
Miglotom akim į veidrodį ji meta žvilgsnį
Šešėliuos tuoj pradės ryšket paveikslai...
Ir tik balti žiedai vaikys vienatvę,
Kol ji aus, dangaus nepamatydama,
Žvaigždžių nesuskaičiuodama,
Prakeiksmo neišvakydama,
Pro ašaras dainuodama...
„Žūtie, išplėšk iš mano rankų šitą siūlą!
Kiek gi galiu šitaip aš gyventi?
Veidrody visą savo amžių pražiūrėdama,
Nei vieno saulėlydžio nepamatydama? „
Tik niekas neišgirs jos, prakeiktosios.
Žaibas, lyg prakeiksmą primindamas,
Grasindamas ir ragindamas austi
Nutildys maldą šios jaunos mergelės.
O keičias valandos, minutės,
Kyla rytas ir leidžiasi žara.
O miledi rymo kas vakarą dainuodamą,
Beribę giją saujoj laikydama,
Mirties žvilgsnio laukdama.

„Ak, kas ten, už tilto, keliauja ant žirgo? „
Suvirpa jos širdis beribiu jauduliu...
„Ak, veidrodi, parodyk man jo atvaizdą... „.
Taip sudrumstė dama šešėlių skraistę,
Ir pirmąkart pamatė tokį įstabų vaizdą.
„Jis bus mano mirtis... Aš tai žinau...
Visą savo būtį paaukosiu, kad išvysčiau jį -
Savom akim, o ne pro veidrodžio šešėlius! „.
Ir vaizdas už miglos greit susiliejo,
Kaip susiliejo jos suknelės raukšlės,
Šlamėdamos šilkiniam audiny.
Vėjas vis nerimo žemai vandeny,
Kai miledi pažvelgė pro tuščią arką -
Į savo numylėtąjį... Į saulėlydžio užlietą dangų...
Į pakraščiais besibarstančias pirmas žvaigždes...

Ir skilo veidrodis, kaip skyla
Žaibo pakirsti debesys...
Nutrūko siūlas ir suskilo sienos.
Miledi... Ji suprato prakeiksmą.
Ir be menkiausios abejonės pakėlė savo basas kojas
Ant šalto akmeninio slenksčio.
Kaukdama jūra vis labiau siunta, o žuvėdros inkščia...
Vėjo paliestos plaikstės sruogos garbanų,
Ir šilkiniai sparnai, nemokėdami skristi,
Išnyko tarp besistumdančių krante bangų...




Pagrininė idėja iš Alfred Tennyson „The Lady of Shalott“, 1842 m. versijos...