Šviesiai žalias ir mėlynas

Šviesiai žalias ir mėlynas. 
  Buvo paprasta viduvasario diena. Nekaršta ir nelietinga. Kaip ir kasdien, po darbo, troleibusas vežė mane namo. Nuo pat galinės maršruto stotelės. Beveik tuščias.  Tik aš, per patį vidurį galinės sėdynės ir dar pora pagyvenusių damų, kažkur troleibuso viduryje. Kad ir pačiam mieste tuštoka. Atostogaut išvažiavę, studentai ir moksleiviai ilsisi, tai tik ryte ir po darbo žmonių kiek daugiau. O vidurdieni  tuščia, tik vienas kitas juda kur nekur.
Ant kalniuko, prie šešto forto, įklegėjo pro duris trejetas paauglių. Du vaikinukai po  kokį dešimt metų ir mergička, trejetą metų vyresnė. Abu vyrai stumdydamiesi, kuriam atiteks vieta prie lango, sukrito į sėdynę priešais mane. Kitoj praėjimo pusėj sėdėjo dama, viena, bet kaip sykis išsiteko ant abiejų sėdynių. Tik akimirką apsidairius mergaičiukė klestelėjo mano kairėje. Šnerves pasiekė nesenai prisirūkiusio žmogaus ir dar kažkoks ligoninę primenantis kvapas. Trijulės rūbai nuo dažno skalbimo praradę savo tikrąsias spalvas, tai dabar tik apytiksliai buvo galima spėti, ant kokios spalvos kelnių ir marškinių, tos šviežios skylės ir purvo bei žolės dėmės.
Jau nuo pirmų jų ištartų žodžių supratau, kad vyrukai šitie “kieti”. Abu pastoviai savo smailom alkūnėm kovojo dėl dar nesunokusių trešnių, kurias tai vienas tai kitas traukdavo iš kišenių. Kauliukai, spaudžiami dviejų pirštų, skriejo ant laiptelių prie troleibuso durų. Jų siauriems užpakaliukams ant sėdynės vietos buvo taip mažai, kad kraštinis keletą kartų vos neužlėkė ant damos kitoj pusėj praėjimo. Ši raukėsi, rodė piktą savo veidą, bet pasitraukė prie lango tiek, kad dabar šalia jau galėjo laisvai tilpti dar viena, tokia pat.
Mergaitė trešnių valgyme nedalyvavo, ramiai stebėjo dėl vietos po saule kovojančius vaikėzus. Vis pasakojo jiems apie kažkokius praeities nuotykius, senus savo draugus, kurie kažkur čia netoliese gyvena. Stumdymasis ir trešnės jiems netrukdė aktyviai dalyvauti pokalbyje. Klausydamasis supratau, kad tai laisvi žmonės, tik vakar, o gal ir šiandien, pabėgę iš “vaiknamio”, kaip jie patys sakė.
Ramiu veidu stebėjau ir klausiausi trijulės kalbų. Buvo gaila šitų apiplyšusių vaikėzų. O kartu ir neramu kažkaip, nes jie niekaip netilpo į įprastą mano gyvenimą nei savo elgesiu, nei kalba, nei apdaru. Dar tik rausti pradėjusias trešnes valgė taip godžiai, lyg tai būtų buvę jų šiandienos pusryčiai,  pietūs ir pavakariai. Galvojau, gal duoti kiek pinigų mergaitei, kad nupirktų ledų ir dar ką skanaus. Net pagalvojau, kad dešimties litų tikrai turėtų pakakti. Bet kaip čia duosi dabar visiškai nepažįstamam vaikui pinigus? O ir ta dama žaibuojančiom akim stebi neramią trijulę ir mane. Dar pagalvos ką negerai.
Bala nematė – praalkę greičiau grįš iš kur pasprukę, - pagalvojau.
Tik trys sustojimai iki geležinkelio stoties. Jau stojausi eit prie durų, kai mergička įsakmiai pasakė savo draugužiams, kad jie išlipa čia. Atsidarė troleibuso durys ir aš atsiduriau ant šaligatvio tarp trijų vaikų. Tikriausia kandi šypsenėlė šmėkštelėjo mano veide, kai pagalvojau, kad iš šalies atrodau kaip daugiavaikis tėvas...
Visą laiką mergaičiukė rankose laikė jau gerai apglamžytą maišelį. Dabar, eidama visai šalia manęs, ji ištraukė kažką iš jo ir atkišo man savo purviname kumštelyje:
Imkit, dėde.
Matyt atrodžiau labai sutrikęs nes tuoj pat man ėmė aiškinti:
Imkit, imkit, mes turime dar, - rodė kitoj rankoj laikomą maišelį.
Kažką murmėjau, matyt nelabai rišliai, nes ji pati įdėjo kažką į mano delną.     
Neprisimenu dabar, ar padėkojau, ar ne, nes trijulė dingo turgaus vartuose, o aš ėjau gatve tolyn rankoje spausdamas du marmeladinius saldainius. Apibarstytus cukrumi. Vienas buvo šviesiai žalias, o kitas mėlynas...