Vanda

Mirštu. Visi taip sako. Tiksliau nesako, savo artėjančią mirtį matau iš jų susirūpinusių žvilgsnių, pašnibždomis tariamų žodžių; matau, kaip jie užjaučiamai linguoja galvas ir suokalbiškai susižvalgo, o išėję, už durų, atsigauna. Jie stovi prie manęs, kankinasi. O man yra linksma, aš svajoju, leidžiuosi į vaikystės prisiminimus. Taip, mano kūnas miršta, bet ne aš. Aš gyva, tik jie to nežino, nesupranta, nepaklausia. Jei paklaustų, aš jiems atsakyčiau: nustokit zuję…

* * *

Didžiajame kambaryje stovėjo apvalus medinis stalas. Senas, dažniausiai užtiestas staltiese. Tame kambaryje dar buvo lova ir spinta, ir nedidelė sekcija. Dalis virtuvės atskirta užuolaida, ten buvo mūsų su broliu lovos, viena jų vadinosi „tapšanas“. Tiek ir tebuvo tų gyvenamųjų kambarių. Dar buvo „šaltoji“, ten stovėjo elektros skaitliukai, buvo kaupiami nauji indų servisai ir kiti nupirkti daiktai, čiužiniai, pūkinių patalų krūvos. Šaltosios durys vedė į sodą. Tos durys buvo labai smagios. Mes, būdami vaikai, labai mėgom žaisti šaltojoje ir šmirinėti pro tas duris.
Namas buvo dviem galais. Kitas namo galas buvo negyvenamas. Jis buvo apgriuvęs, kai kurie jo langai suskilę, išdužę. Abu namo galus jungė priemenė. Priemenės, kaip ir kitų kambarių grindys, buvo nedažytos arba išblukusios. Mama trindavo jas su mediniais šluotos ražais. Priberdavo skalbimo miltelių, viena koja prispausdavo ražus ir trindavo. Paskui šlapiu skuduru nubraukdavo ir iššluostydavo. Baltos lentos imdavo šviesti, o kambariai kvepėdavo, ypač vasaromis. Pro langus šviesdavo saulė, o ant stalo būdavo pamerkta laukinių arba senų sodo gėlių.
Mama vieną kartą buvo padariusi pyragą: kažkaip susluoksniavo varškę su sausainiais. Jis buvo labai saldus, per saldus, ir priminė stebuklą: pirktinį pyragą, taip mes vadindavom. Davėm jo paragauti tėvui. Mama nedrįso pasakyti, kad darė pati, tai pasakė, kad pirko. Tėvas pyragą sviedė į žemę, pyrago trupiniai nuriedėjo kas kur, į kambario pakraščius.
- Mama pati padarė, - tarė brolis.
Mes verkdami rinkom nuo žemės trupinius ir savo liūdniausią gyvenime akimirką kišom juos į burną. Mama pyragų daugiau nebedarė.
Buvo ir baisių akimirkų. Visą dieną kruopščiai tvarkiau didįjį kambarį su apvaliu stalu, sudėjau tris sluoksnius servetėlių, o ant viršaus – dovanų popieriaus. Pamerkiau gėlių. Tvarkiausi tvarkiausi... Norėjau perkelti tėvo švirkštą nuo siuvimo mašinos į sekciją, bet jis man iškrito iš rankų ir sudužo. Vakare tėvas norėjo susileisti vaistus, ir kai sužinojo, jog švirkštas sudužo, pablūdo. Jis pradėjo šaukti ir mėtyti į mane visokius daiktus, taburetę, būtų mane užmušęs, jei ne mama. Ji atsistojo tarp tėvo ir manęs. Tėvas taip draskėsi, šokinėjo, jog prasidūrė pakaušį į lubose įkaltą vinį. Jis atsitokėjo vėsiam kraujui pradėjus tekėti per veidą, tik čiupt čiupt, ir nurimo. Man buvo kokie šešeri. Nežinau, nuo ko jis leidosi vaistus, nuo širdies ar nuo nervų, o gal nuo abiejų, paskui teko girdėti, kad yra tokie širdies nervai.
Gaisras prasidėjo šaltojoje. Nuo mūsų paliktos degtukų kibirkšties patalai, matyt, ilgai ruseno, o paskui ugnis įsiliepsnojo ir apėmė visą namą. Taip mes buvome išmesti iš pačio Dievo užančio. Tai buvo vaikystės rojaus pabaiga.
Mes bėgome iš ugnies apimto namo. Bėgdama aš apsimyžau.

* * *

- Vanda, Vanda, - kažkas švelniai purto ją už peties. – Kunigas atėjo.
- Ne... netrukdykite man. Ina, čia tu? Ina...
- Vandute, kunigas atėjo, - pakartojo ir pasijuto kažkaip nejaukiai virš jos palinkęs senukas, jos vyras.
Jis pajuto apmaudą. Vanda visą laiką teršė jo šeimos vardą, darė gėdą savo keistenybėmis. Ir dabar. Net numirti negali normaliai. Kaip visi žmonės. Vincas jautėsi visą gyvenimą nešęs kryžių, o padėkos nesulaukęs. Vanda buvo egoistė, gyveno savo pasauliuose, visa šeimos našta gulė ant jo pečių. Pinigų patikėti jai negalėdavo, tuoj skudurų prisipirkdavo. Vaikus, tiesa, mylėjo, bet kažkaip saviškai, per daug laisvai, mažai drausdavo. Jei ne jis, nežinia, kas būtų buvę. Ir štai dabar, ji dar drįsta mirti, mirti pirmoji, palikti jį vieną. Taip taip, bet ji niekada juo ir nesirūpino, neplovė kojinių ir triusikų. Baisiai išdidi, nešvelni buvo, o dabar štai miršta, kaip ir visi kiti. Jis negalėjo sulaikyti kylančios pykčio bangos.
Vanda prasibudo. Atidžiai pasižiūrėjo į savo vyrą. Kiek? Trisdešimt, penkiasdešimt metų jie kartu išgyveno. Nemylėjo ji savo vyro, bet prisirišo, saugi jautėsi, pasaulio bijojo. Bet taip niekada to ir nepasakė, nepasakė, kad nemyli. O gal tai ir meilė buvo. Bet ne, kasdieniniai barniai, jokio supratimo. Kartais ji galvodavo, jog vyras ir moteris negali kartu gyventi. Bet gyvendavo. Ji irgi jautėsi baisiai daug iškentėjusi. Tie nuolatiniai vyro išėjimai, negrįžimai, girtavimas. Kaip jai viskas buvo įgrisę, nusibodę, atsikelti nebebuvo jėgų – ar ne mirties ji troško.
Judviejų žvilgsniai susitiko. Kažkas panašaus į kartėlį su gailesčiu buvo tuose žvilgsniuose.
Vincas pataisė pagalvį, Vanda atsitokėjusi prisėdo.
- Kunigas atėjo, - dar sykį švelniai pasakė Vincas.
Jis visada norėjo jai būti švelnus. Jis visą gyvenimą mylėjo Vandą ir buvo jai ištikimas. Vanda irgi jam buvo ištikima, nors ir nemylėjo.
- Aš dar nenoriu kunigo, aš dar truputį pabūsiu, - tarė ji, ir nusišypsojo. – Aš dar pabūsiu gerai, aš nemirštu, aš tik svajoju...
Vincas nieko neatsakė, tik niauriai linktelėjo. Visą gyvenimą svajojo, mirties valandą, ir tą... O Vandai rodėsi, jog ji tik kraštelį gyvenimo svajojo, jog visą laiką save tik ribojo. Tai pridūrė:
- Leisk tu man, bent vieną kartą pasvajoti, bent prieš mirtį daryti tai, ką aš noriu...
Vincas žinojo, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Normaliai, kultūringai, kad vaikai gėlių ant jos kapo galėtų nunešti.
Vanda žiūrėjo į nepatenkintą Vinco veido išraišką, į kurią žiūrėjo šitiek metų. Jie ir mirties akivaizdoje negalėjo susitaikyti, atleisti vienas kitam...
- Tai tu?...
- Gerai gerai, - tarė Vincas ir nusisuko, negalėdamas sulaikyti apmaudo ašarų. Ji vis savo, savo ir savo, visą gyvenimą savo.
Vanda vėl nugrimzdo. Kunigas išėjo.

* * *

Galėjau ir neapsimyžti, bet apsimyžau. Aš nepykstu ant ugnies, kad ji sudegino mūsų namus, drabužius, daiktus. Ji atėmė iš mūsų vaikystės sodą, atskyrė mus nuo draugų, viską užbrėžė vienu lygiu brūkšniu, pro kurį prasibrauti nebuvo jokių šansų. Ugnis sutraiškė mane ir vėl kūrė iš naujo. Iki gaisro buvau tokia šauni: turėjau rūbų ir papuošalų skrynelę, buvau pavyzdinga ir gerai mokiausi. Mokėjau puikuotis ir niekas manęs nekankino, buvau savimi patenkinta mergiotė.
Mums davė drabužių, indų, nupirko mokyklinių priemonių, priglaudė kaimynai. Prisimenu po gaisro į klasę atėjau gėlėta gelsva suknele su švarkeliu be rankovių. Jaučiausi graži ir nelaiminga. Dar nežinojau, kad viskas yra pasikeitę. Tą pačią dieną supratau, kad suknelė bjauri, o aš – apgailėtina. Be savo tinklinių basučių su kulniuku, be neplisuotos uniformos ir be treningų iš Karpatų. Tikriausiai nuo tada supratau simbolinę daiktų reikšmę.
Mes su Ina apžiūrinėjome papuošalus iš jos dėžutės. Sakau, ir aš tokį turėjau, ir tokį turėjau, ir va šitą. O Ina pasakė:
- Na, ir kas, kad turėjai.
- Ji tik paryškino liepsnos, apėmusios mūsų namą, o kartu ir mano širdį, brūkšnį. Juodą storą brūkšnį. Niekada daugiau nebesutikau Inos. Norėčiau sužinoti, kaip ji gyvena, ar tebėra gyva, ką visą gyvenimą veikė. Bet, koks skirtumas. Svarbu, tik, ką veiki, kas esi dabar.
Mus apgyvendino bendrabutyje. Jau nebebuvau ta gera mergaitė. Vakarais vogėm obuolius iš mokytojų sodo. Pradėjau nusirašinėti ir už tai gavau pirmąjį savo gyvenime vienetą. Koks skandalas kilo, kai į paskutinę pamoką atėjau be uniformos. Išmokau apsimetinėti. O jau paskutinėmis dienomis nieko nesiklaususi išvažiavau pas Mildą į kaimą. Braidėm po kiaulių srutas, o naktį šnekėjom apie fizinio mokytoją ir jo gumbą. Matyt, mumyse jau budo paauglystė. Mane žadėjo nubausti, bet buvo paskutinė diena, ir todėl atleido.
Aš išvažiavau gyventi į kitą miestą, į kitą mokyklą. Buvau prisirinkusi prastų pažymių, tai suklastojau pažymių knygelę, prisirašiusi į ją penketų. Labai bijojau, kad kas nors gali sužinosi, nes išgirdau, jog pažymius iš buvusios mokyklos gali atsiųsti paštu. Verkiau ir bijojau demaskavimo iki apsvaigimo. Bet pažymių, matyt, neatsiuntė. Dar buvo laikas, kurio niekaip negaliu suprasti: nieko neturėjau ir mokykloje viską skolinausi iš kitų. Nežinau, kaip tai buvo, bet nuolat savo kuprinėje nerasdavau tušinuko, per piešimo pamokas – pieštukų ir piešimo lapų. Pamiršdavau knygas, jas irgi skolindavausi. Sąsiuvinius.
Buvau visiems įdomi naujokė, daug kas norėjo su manimi bendrauti, vėliau buvau bjauri naujokė, su kuria niekas nenorėjo bendrauti. Bet paskui pradėjau geriau mokytis ir netgi tapau pirmūne. O pirmūnus fotografuodavo ir dėdavo į lentą. Dar vėliau išrinko klasės seniūne.
Tiesa, dabar papuošalų dėžutes turiu net dvi, su sidabriniais ir auksiniais papuošalais.  Na ir kas, kad turiu? Buvau laimingai ištekėjusi. Pripirko vyras, ir papuošalų, ir antrąją dėžutę. O pirmąją papuošalų dėžutę padovanojo gražiosios mano seserys jubiliejaus proga, kurios atsirado daug vėliau ir kurias aš labai myliu. Dėžutę, apmuštą raudona medžiaga ir gėlėmis išsiuvinėtu dangteliu. Liečiu ją savo vaškine, senatvinių dėmių nusėta ranka. Apirusi jau.
Aš mirštu, o jie zuja. Zuja ir zuja, bet tai mane jaudina vis mažiau ir mažiau. Svajoju. Apie tai, kokia būsiu, kai užaugsiu. Graži, labai graži. Visi vyrai kraustysis dėl manęs iš proto.

* * *

Ją vėl kažkas šnekina. Kas gi daugiau, jei ne Vincas. Jis visada jai trukdydavo būti su savimi. Net dabar neleidžia ramiai pabūti.
- Svečių atvažiavo, - sako. – Atsisveikinti su tavimi nori. Sako, bet taip primygtinai, lyg viskas būtų privaloma, atsisveikinimai, paskutinis patepimas, šventas murmesys.
- Gerai, - sako.
Įeina seserys. Nors jos ir pykdavosi, jis visada mylėjo savo seseris. Keista, bet ji žiūri į jas ir neturi joms ko pasakyti. Jos taip pat nejaukiai tyli. Jauniausioji, nors jai dabar virš šešiasdešimties, pasilenkia prie jos, sušnibžda labas ir šypteli. Ji šypsosi vis dar taip pat, kai jai buvo keturiolika metų. Tiesa, dabar ji yra tauri šešiasdešimties metų moteris. Išties tauri, netgi per daug, visada tokia teisi ir tobula. Bet jai nepikta. Vanda tik šypteli. Ji niekada nebuvo pykusi ant seserų. Jų pykčiai tebuvo tik nekalti pazyliojimai.
Ji girdi, kaip Vincas sako, jog ji labai pavargusi. Ne, ji visai nepavargusi, tik kažkodėl dabar negali kalbėti, nesuranda žodžių. Kita sesuo, vyresnė, vis tokia pat išdidi kaip paauglė. Pala, su kelintu vyru dabar Austėja. Niekaip negalėjo prisiminti. Tik pro akis prašmėžavo tie Austėjos vyrai. Ir nors Austėja giminės akyse buvo nedorėlė, ir net jai, Vandai, tekdavo tai nuomonei antrinti, ji visada pavydėjo savo antrajai seseriai. Ji buvo laisva, ir kai nustodavo mylėti, išsiskirdavo. O jai pritrūko ryžto, drąsos... Ir nors sunkus buvo jos gyvenimas, žiūrėk, nepražuvo, ir dabar graži, pasidažiusi, plaukus pasisukusi, plona.
Ji nenori kalbėti, jai gėda, kad miršta. Tiesa, ji norėtų, kad seserys būtų čia su ja, kol sutems, kol ji užges. Ji girdėtų jų alsavimą, jų gyvenimus, kartu patirtas akimirkas. Vanda visada norėjo, kad seserys būtų laimingos. Paskui suprato, kad tik gali stovėti šalia ir stebėti jų gyvenimą, ir mylėti, palaikyti jas. Daugiau nieko.
Seserys kažką susišnibžda ir pažvelgia į ją, šypsosi, apklosto. Jai gėda, jai mirtinai gėda, kad štai jos, seserys, mato jos mirtį. Ji gūdžiai žvelgia į seseris. Ką joms sakyti, kad jas myli? Kiek kartų tai sakyta?  Kaip tai kvailai turi skambėti, o daugiau tokią valandą pasakyti nėra ką. Bet paskui prisiminė.
- Tai, kaip ir tarėmės, jūs jau žiūrėkit, - su kažkokia šypsena pasakė Vanda.
- Gerai, gerai, viskas bus taip, kaip tu nori.
- Žiūrėkit, kad viskas gražiai būtų, aš esu surašiusi...
- Taip, taip, - atsako sesės.
- Tik jūs nenusiminkit... Šypsokitės, - ji supranta, kad šneka kvailai, nei šį, nei tą, bet ji išties norėtų, kad taip būtų. – Turi būti linksma, labai linksma.
- Mes padarysime viską, kaip tu nori, - pasakė jos, nors joms, kai tai iš tikro tai artėjo, nebuvo linksma, ir jos iš viso pradėjo abejoti šituo sumanymu.
Šitą sumanymą „numirti savaip“ žinojo ir Vincas, dėl to ir buvo pikčiausia. Gyveno, kentėjo, o ji, į vieną duobę atsisakė gulti. Juk kaip kitaip suprasti, jei ne taip. Baisus apmaudas graužė jo širdį, todėl ir buvo toks liūdnas per šitas vestuves, sorry, laidotuves. Jis viską atleistų Vandai, jei tik ji dabar sutiktų... Jei atsisakytų savo sumanymo.
Seserys išeina. Lieka tik Vincas.
- Tu nepyk, bet baisu gultis į kapo duobę, ta tamsa man nepakeliamai sunki... Taip ir įsivaizduoju save, gulinčią po dangčiu, dūstančia po žemėmis... Trokštu erdvės, išsisklaidyti, susilieti, būti vėju, žole, jūros banga, - žodžius ji taria aiškiai, sukaupdama visas jėgas. – Net kartu, su tavimi, po karsto dangčiu, dūsti po žemėmis, ne, man nepakeliama.
Ji ir po mirties įsivaizdavo save kaip gyvą. O gal mintis gulėti su nemylimu ištisą amžinybę ir pūti kėlė jai siaubą. Bet šitos minties ji nesuvokė, ir nieko nesakė. Tai buvo tik nuoširdus troškimas. Šią akimirką ji tik nuoširdžiai mylėjo savo vyrą kaip jau daugelį kartų taip buvo, vyrą ji mylėjo akimirkomis, bet jos meilė niekada nebuvo ištisinė, greičiau – su didžiuliai pertrūkiais.
Vincas visada sutikdavo, nors jam ir labai sunku būdavo. Jis visada patenkindavo žmonos troškimus. Nors šis, paskutinis prašymas, taip jam slėgė širdį... O gal ji dar sutiks, sutiks paskutinę akimirką, kaip iš tiesų sutiko daugybę kartų... Tiesa, jis jau bandė apeliuoti į Vandos religinius jausmus, bet tai ne kažin kiek padėjo, ji buvo viską apsvarsčiusi ir užsispyrusiai laikėsi savo.
Vincas jai dažnai sakydavo, jog ją myli, o Vanda – beveik niekada, tik paklausta ar kokio gerumo pagauta, bet tai būdavo retai, labai retai, ir dabar jis panūdo išgauti tą prisipažinimą, net jei tai tėra apgaulė, melas, netiesa.
- Ar tu mane myli? - klausia jis.
- Taip, - atsako, Vanda, žiūrėdama į jį. Ji visada jam taip atsakydavo. Pagaliau ji nežinojo, kas yra meilė, ką reikėtų vadinti meile. Todėl ir sakydavo, be to, Vincas buvo labai išdidus. Visi jie buvo labai išdidūs.
- Susitaikykim, - sako.
Susitaikyti, nors gyventi kartu jau nebereikės, nors – pagaliau jie išsiskiria, nors nei vienam, nei antram dėl to linksma nebuvo ir jau niekada dėl kažko nebus, dėl jokio nieko. Vincas mato, labiau jaučia, kad Vanda nori dar kažką pasakyti, bet jau neišgali. Taip, jei galėtų, ji papasakotų visą savo gyvenimą, kaip visada. Jei tik galėtų pasakytų kažką esminio, kiek kartų galėjo, o niekada taip nieko ir nepasakė.
Vincas tikėjo, kad ji persigalvojo, tik nesuspėjo jam to pasakyti.