Šeima

II. Aš kelias duobėtas

Ai, kelias duobėtas kalvom pasukiotas
Su žvyro suminto kiečiausia kupra
Jos veide suspindęs gerumas ir protas
Kiekvieną žingsnelį neklausus supras

Per jąją važiuota ir vikšrais ardyta
Ir niekintas protas girtų pažadais
Ir ašaros vargo, kaip rasos kas rytą
Per dulkes spindėjo lašelių žiedais

Laukai surikiuoti kaip gretoj kareiviai
Čia daržas ten bulvės ir pieva prasta
Ištiesintos vagos negražios ir kreivos
Per lauką, per širdį į jausmo brastas

Ir grožio kaip saulės per vasarą visą
Su bulvių, agurkų ir liepų žiedais
Ir vištų pulkelis karklyno pavėsy,
Ir karvė su pieno šiltais pažadais

Kai spirga keptuvėj mėsa parūkyta
Ir liejas kiaušiniai gelsvais viduriais
Tas kvapas pasklinda į saulėtą rytą
Išalkęs kaip vilkas iš karto darais

Ir kiek tos rankelės vagų nukaupavo
Kiek plovė ir džiaustė drabužių švarių
Ir kiaulių augino ir gelstančio javo
Ir glostė giesmelę pilkų vyturių

Prie mūro trobelės mašinos sustoja
Joms nuostabiai skamba žodeliai širdies
Gerumo ir meilės siela apsėstoji
Ir duonos, ir pieno kelionei įdės

Aš kelias duobėtas iš suplūkto žvyro
Važiuokit ramiai per mane visada
Ir rankos kaip medžiai prie kelio nusvirę
Suteiks jums pavėsį, išgydys žaizdas