...

... ir nutrūko styga įtempta,
Šitiek metų skausmingai virpėjus.
Tartum kapo duobė – tuštuma
Širdyje, kuri šitaip mylėjo.
Kam ji, meilė,
Ir kam švelnūs žodžiai,
Jei jie niekam netiks šilumos,
Jei skambės banaliai ir nuobodžiai,
Kaip daina iš plokštelės senos?
Savo meilę palaidosiu tyliai.
Ant jos kapo te gėlės žydės.
Ne, ne gėlės, o prisiminimai
Iš mūsų abiejų praeities.
Gal kada susitiksim, kalbėsim –
Gėlės vėl nuostabiai suvešės.
Tiktai jau niekada negirdėsi
Meile plakančios mano širdies...