message #1

Didžiulė  akis sutrūkčiojo ir Čokobo suprato, kad jau per ilgai landžioja interneto labirintuose. Atsitraukė nuo didžiulo ekrano ir apsižvalgė po savo kambarį: suvytęs bonsas priekaištaudamas tyliai augo kampe, lova jau porą dienų neklota, popierinės širmos aklinai užtrauktos, o tamagotchi‘s garsiai cypė – jam buvo bloga nuotaika. Čokobo atsiduso. Namuose, kurie paprastai buvo pilni šurmulio ir garsų buvo tylu. Tik karts nuo karto suskambėdavo šaldytuvas, vis prašydamas peržiūrėti žinutę ir klausdamas ar nereikia užsakyti pieno internetu. Sunkiai svirduliuodamas jis atstūmė duris ir bambukinėmis grindimis nušliaužė iki virtuvės. Stalas, nudrabstytas ryžiais, ir dar garuojantys „Pho Ga“ likučiai – daugiau niekas jo nepasitiko.  Peržiūrėjo vaizdo žinutę: mama išvyko darbo reikalais į Okinavą, o mažylė sesuo viešėjo pas močiutę, kuri, kiek prisiminė, vis dar tebegyeno Harajuku. „End of message“ sudrumstė Čokobo mintis moteriškas balsas. Kiek vėliau pridūrė: „ It‘s 4 AM“. Čokobo pastvėrė sriubos likučius, vienu mauku išgėrė ir patraukė atgal į savo kambarį. Tik grįžęs atgal suvokė, kaip ten buvo tvanku ir prikvėpuota. Lango neturėjo – tik nedaugelis Tokijo centre išgalėjo apartamentus su jais kiekviename kambaryje – todėl įsijungė kondicionierių. Norėdamas atsigauti, spustelėjo radiją, tačiau plyšaujantys „Teryaki Boys“ tik dar labiau sugadino nuotaiką.  Čokobo griuvo į lovą. Pasismeigė ant išsikrovusio PDA, kuris tuoj pat nuskriejo į sieną. „Start TV“, jau visai susinervinęs sušuko. Užsižiebusiame ekrane buvo matyti tik naujausia Puypo Pop serija. Čokobo trūko kantrybė: jei būtų turėjęs langą, tikrai būtų iššokęs. Bet neturėjo, todėl įsispyręs į „naikus“ patraukė į artimiausią metro. Sėdo į pirmą pasitaikiusį – kad tik kuo toliau nuo šito šūdo.

.: End of message #1:.
You have no milk left. Order? Y/N