Mainai

Kartą kažkur labai toli ir labai seniai Kažkas gyveno. Gyveno tas Kažkas visai gražiai: dykumoje, mažoje jaukioje oazėje, ir nieko jam netrūko. Išties. Kiekvieną rytą, labai anksti, atsikeldavo jis, atsigerdavo vandens ir užsimetęs krepšį su prekėmis ant pečių traukdavo į miestą.
Kelionė buvo tolima, varginanti, bet štai  jau galybę metų jis kasdien  eidavo į turgų, kad parduotų tai, ką turėjo geriausio. Jis beveik mylėjo savo sunkų kelią: kiekvienas driežas dykumoje, išsikerojęs baobabas ar siaura degto molio gatvė jam atrodė nuostabi. Net ir krūmokšniai, iki kraujo braižantys jo blauzdas, jį žavėjo. Kažkas retai jausdavo neapykantą, jis tiesiog nemokėjo pykti. Dar būdamas visai mažas, Kažkas dažnai sulaukdavo pagyrų, kad yra stropus mokinys.  Ir jis iš tikrųjų buvo. Jis geriausiai mokėjo užjausti, paguosti, rūpintis, bet užvis labiausiai Kažkam sekėsi  mylėti. Viso šito jis išmoko: uostydamas akacijas, per šnerves traukė ne tik aromatą, bet ir grožį, trapumą; žvelgdamas mažiems kupranugariams į akis mokėsi tyrumo, gailesčio. Dėdamas daug pastangų Kažkas tapo savo amato geriausiuoju. Jo prekystalis visame didžiuliame turguje buvo vienas paklausiausių. Žmonės iš toli traukdavo pas Kažką, kad nusipirktų tai, ko patys negalėjo niekur gauti.
Ta diena buvo nepaprastai karšta, bet Kažkas vis vien atsikėlė, pavalgė datulių ir nešinąs savo maišu išsiruošė į miestą. Jis be vargo surado turgų, savo prekystalį ir pradėjo krauti prekes. Vieną paskui kitą iš maišo jis traukė mažus, nepaprastai gražius, keistų formų buteliukus, stiklainius, dėžutes, aptrauktas šilku. Po kelių minučių ant raudonmedžio prekystalio puikavosi daugybė įvairiausių indelių. Kiekvienas, nelygu stiklainis ar buteliukas, turėjo savo pavadinimą: Užuojauta, Draugystė, Dėkingumas, Sąžinė, Laimė, Savigarba, Meilė - ir taip visas tūkstantis. Taip, Kažkas pardavinėjo jausmus...
Jis atsisėdo, užsirūkė pypkę ir  laukė pirkėjų. Kažkas buvo pasiruošęs. Jis buvo geras prekybininkas: vienų buteliukų  visada turėdavo daugiau, nes, pavyzdžiui, Sąžinę žmonės pirko labiausiai, ir jos visada trūko. Aišku, ir kaina jos buvo gerokai aukštesnė nei kokios Užuojautos.
Viskas ant Kažkieno prekystalio turėjo savo kainą. Jis niekada nebuvo nieko atidavęs ar padovanojęs. Kiekvienas turėjo užmokėti. Jei žmogui trūkdavo bent kelių drachmų, kažkas nenusileisdavo. Nesvarbu, kas pirktų - turtingas pirklys ar elgeta, paskutinius sidabrinius tiesdamas už šiek tiek Laimės. Kažkas neskirstė žmonių - visi jam buvo lygūs. Jis niekada neįvertindavo pirkėjo, jam buvo nesvarbu, ar jis potencialus, ar sąžiningas. Jis tiesiog mėgo mainus: pinigai į jausmus, jausmai į pinigus. Jis visada reikalavo mainų.
Tą dieną mieste lankėsi šeichas su  savo trimis dukterimis, neužmiršo jie ir turgaus. Kažkieno margas prekystalis iškart patraukė merginų žvilgsnius ir visos užsigeidė turėti po buteliuką. Šeichas priėjo prie Kažko ir liepė jo dukroms ką nors išrinkti. Kažkas, nujausdamas gerą sandėrį, nužvelgė stalą. Vienai jis davė mažytį molinį ąsotėlį su kamšteliu, ten buvo Ramybė, kitai žalią stiklinį buteliuką su Atlaidumu, o trečiai jis padavė gražią šilkinę dėžutę. Joje buvo Meilė. Šiek tiek rinktinės Meilės. Visos trys puolė tyrinėti savo pirkinius ir atrodė patenkintos, tačiau trečioji sesuo įniršo ir sviedė dėžutę ant grindų. Meilės ji nepamatė. Tik porą dykumos smilčių... Tuo metu Kažkieno širdyje kažkas trakštelėjo. Jį užplūdo dar nepažintas, žiaurus, ėdantis kepenis jausmas ir grindinys jam slydo iš po kojų.  Kažkas susirinko prekes ir nubėgo namo. Namo, į savo saugiąją oazę.
Neišėjo jis iš savo  palapinės nei kitą, nei dar kitą rytą. Jo viduje maišėsi dangus ir žemė. Ten kur  gimdavo patys gražiausi ir tyriausi jausmai, dabar virė plėšantis ir nagailestingas skausmas. Kažkam buvo skaudu, kad taip puoselėta, kruopščiai rinkta, atsverta Meilė buvo nusviesta į pamazgų duobę. Kažkam buvo skaudu, kad jo prekė liko neįvertinta ir mainais jis negavo nieko naudingo.
Ant vėsios žemės, palapinėje, pragulėjo jis ilgai, kol kai kas neatsitiko. Kai vienuoliktą dieną patekėjo saulė, Kažkas išgirdo tylų čirenimą, melodijos užuomazgą. Ji  vis stiprėjo ir širdis rodėsi iššoks iš krūtinės. Viskas aplinkui kažkur išnyko - liko tik jis ir ta nuostabi, pranokstanti visas dainas bei muzikos garsus, giesmė. Kažkas buvo apimtas euforijos, ramybės ir pilnatvės. Jis stovėjo savo kelio pradžioje. Teisingo kelio.
Staiga giesmė nutrūko ir Kažkas pakėlė tarytum nuo absento apsvaigusią galvą: ant  miežių maišo tupėjo mažytis paukštelis ir lesė grūdus. Dabar viskas pasidarė suprantama. Buvo ankstus rytas ir jis, pačiupęs maišą, nubėgo pažįstamais keliais per deginantį dykumos smėlį. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai eilinė diena: tie patys baobabai, tas pats nesvetingas vėjas, tačiau iš tikrųjų viskas buvo labai kitaip. Kažkas priėjo miestą. Gatvės, kaip ir eilinę dieną, knibždėjo žmonių: liūdnų, laimingų, besiblaškančių. Jis nusiėmė sunkų maišą ir pradėjo dalinti viską ką turėjo. Kiekvienam skirtingai, kiekvienam tai, ko reikia, visai neprašydamas atlygio. Žmonės džiaugėsi, jie dovanojo jam šypsenas,  linkėjo laimės. Kažkas negalėjo patikėti – nieko nereikalaujant, nematuojant ir nesveriant jausmų, jis gavo kur kas daugiau nei tikėjosi, ir kur kas daugiau nei pats būtų prašęs. Kažkas buvo kaip tas paukštelis -  dovanojo save, nereikalaudamas mainų, o atgal gavo žmonių meilę, nuostabą ir gėrį. Jis nieko nepardavinėjo, jis dalino.
Ta diena buvo pati laimingiausia jo gyvenime. Vėsų, žvaigždėtą vakarą, eidamas namo, jis sutiko seną vyrą, kuriam atidavė paskutinį ąsotėlį. Vyras norėjo atsidėkoti nepažįstamajam, tad pakvietė Kažką  pasisvečiuoti. Senolio namuose jis buvo sutiktas kaip artimas giminaitis. Visi juo džiaugėsi, o ypaš senolio dukra. Matydamas tokį nuolankumą, Kažkas parašė jos rankos ir senasis vyras sutiko. Netrukus jiedu susituokė ir susilaukė vaikų, o gyveno taip ilgai ir laimingai, kaip tik pasakose žmonės mokėjo gyventi. Neskaičiuojant, nereikalaujant, neparduodant.