Mylimasis. II dalis.

Negalvodamas, kur tai tave nuves,
Nuoširdžiai sakydamas tik dėkui...
O atgal juk tavęs niekas neparveš!

Klaidžiodamas šlykščiom gelmėm
Pajusi: Siela nusėta kančios dėmėm.
Išties tau ranką apgavystė,
Bet tai tik dar viena kvailystė,
Nes žengti dirbtinon palaimon,
Galėtų eiti tik einantis žemyn,
Kvailio įdaru pavirsdamas,
Nuodėmingas ar palaimintas.
Pažirs į tūkstančius laimė,
Užmiršta, kaip tavo meilė.
Iš nuostabos ir liksi, koksai buvai.
Ir būsi vėlei aklas, žengsi, kur žengei.
Link vartų aš dar palydėsiu.
Juodi dangaus šėšėliai plėvėsuos,
Ir pasiims tave amžiuos.

Atsiskirdamas nuo mūsų,
Palikdamas prisiminimą saldų,
Kad kažkada tave turėjau,
Kad kažkada mylėt žadėjau.
Kasmet sugrįšiu ties tuo pačiu,
Rožėm ir vainikais apkrautu kapu.
Kaskart raudona ašara riedės,
Iš skausmo širdis save suės.
Bet svarbus buvai tik man,
Tik vienas tą žinai, bet kam?
Kam ištikrųjų tu dabar rupi?
Nei vienas neatsimins, kaip tai,
Koks ištikrųjų egzistavai,
Kaip tu tiki, ir kaip myli,
Kaip ir dabar, kaip tu tyli.
Buvai, esi ir būsi mano duženoj širdy,
Kaskart žvalingai gyvas,
Kaip tą pirmą kartą paplūdimy,
Kai paėmei manas rankas,
Su šypsena plačiausia...