Hamletas - 7

Perspėjimas - jautrių sielų, silpnų nervų ir neturintiems humoro jausmo žmonėms skaityti nerekomenduojama.


Dar niekada, nė juodžiausią naktį, nebuvo vaikinui taip tamsu akyse! Jis negalėjo apsispręsti, ko dabar labiausia norėtų – ar ištirpti ore, ar prasmegti skradžiai žemę, ar iš vis būti niekada nė negimusiam! Redaktorius gi kuo ramiausiai kalbėjo:
- Na, nesijaudink, bičiuli. Jaunystė – paikystė. Aš gi pats žinau. Na, gerai, aš einu.

Negirdėjo žurnalistas, nė kaip užsitrenkė durys, negirdėjo nė nutolstančių žingsnių, iš vis jokie jausmai dabar nebetrikdė jo neramios sielos. Atsipeikėjo, tik kai išgirdo:
- Na, ko lauki? Tęsk! Greičiau!

Nespėjo Hamletas išreikšti teisėto pasipiktinimo, kaip vėl atsivėrė durys! O jis, idiotas, vis ta pačia poza bestovįs! Bet dabar įėjo ne redaktorius, o gerasis Rembusis.
- Hamletukai! Ką aš matau! Su pačia Dajana! Sveikinu, sveikinu.

Bėdulis vaikinas tik be jėgų susmuko ant grindų.
- Ei, kas tau?
- Nekreipk dėmesio! - suriaumojo redaktorienė,- verčiau pakeisk kuo greičiau tą suskį!

Visa laimė, kad vaikinas tų žodžių nebegirdėjo – jis buvo be sąmonės.

Atsigaivelėjęs Hamletas išvydo savo draugą, toj pačioj pozoj, kaip ir jis ką tik, darant tą patį, kaip ir jis ką tik. Svirduliuodamas priėjo žurnalistas prie išganingojo baro ir bemat išmaukė beveik visą butelį konjako. Uf… Net akyse prašviesėjo.
- Ei, Hamletuk, nebūk kiaulė, duok ir man gurkšnelį! - sunkiai šnopuodamas prašvogždė Rembo.

Drebančiom rankom žurnalistas įpylė taurę ir padavė savo draugeliui. Šis išgėrė, atsikrenkštė patenkintas ir toliau tęsė savo darbą.

- Klausyk, biče,- kimiu balsu prabilo Dajana,- ateik, pačiulpsiu. Vis smagiau bus.
- Kad aš nieko nebeturiu. Aš gi ne spermos fabrikas.
- Ai, nepasiusiu, gerai bus ir taip. Ateik!
- Tai gal tau geriau žinduką atnešti?
- Durnius. Eik lauk iš čia!
- Klausyk, pupyte, jei darbuojiesi, tai darbuokis. Visą malonumą per tas kalbas sugadinsi.

Čia gražuolė nebeištvėrė ir pašoko ant kojų, nekreipdama dėmesio į urzgiantį Rembo.
- Tu, padla, čia mano namai! Lauk iš čia, sakau! Aš kaip su žmogumi, o tu…
- Na, na, na… Ramiau, paukštyte, ramiau… Gerai, duosiu pačiulpti, kad tik nepyktum, mano brang…

Nespėjo Hamletas ištarti žodžio, kaip pajuto deginantį skausmą dešiniajame žande ir pamatė greitai prie veido artėjančias grindis.
- Oho! Bet ir jėgelės turi! Jei kada norėsi dirbti kokia statybininke ar kelininke ir tau reikės rekomendacijos, nė neabejok, kur jos kreiptis. Aš ir užsimerkęs tau ją parašysiu. Gali užsukti bet kuriuo paros metu.

Hamletas, kai jau užsivesdavo, tai užsivesdavo. Nieko nepadarysi – profesinė liga. Žinoma, savo kalbos jis ir vėl nebaigė. Iš vis retokai jam sekasi tai padaryti. O kalbos nebaigė todėl, kad pamatė prasiveriant duris ir artėjant laiptus. Po to nieko nebematė, tik pajuto savo galvą besidaužant į laiptus. Septyniolika sykių suskaičiavo. O gal aštuoniolika. Sunku pasakyti, nes labai greitai viskas vyko.

Pamatė žurnalistas atplėvesuojant pro langą savo rūbus. Gerai, kad nors tuos išmetė. Kaip jis atrodytų, nuogas Vilniaus gatvėmis kėblindamas. Greit apsirengė. O kurgi kelnės?
- Ei, sukčiai, kelnes atiduokit!

Jokios reakcijos. Pabandė Hamletas atidaryti duris, bet jos buvo užsklęstos.
- Velniai griebtų! Ei, atidarykit greičiau! Girdit! Aš skųsiuosi! Į Seimą, ne kur kitur! Arba ne – į Strasbūrą! Arba į Jungtines tautas! Arba popiežiui!

Netekęs jėgų rėkauti, vargšas bekelnis žurnalistas atsisėdo čia pat, pievelėje. Tik dabar išvydo aplink susirinkusią žioplių gaują.
- Nepasiduok, biče, laužk duris! - kurstė vienas.
- Nori, parduosiu savo kelnes,- siūlė kitas.
- Atstokit nuo žmogaus, matot, kokia bėda. Kiekvienam taip gali atsitikti.
- Na, na… Tik ne man. Aš jau į tokias istorijas neįsipainioju.
- Fu, gėda kokia! Stovi be kelnių, nė gėdos, nė sarmatos! - ardėsi kažkokia bobulė.
- Tylėk, motin, geriau savo jaunystę prisimink – dar ne tokius fintus išdarinėdavot.

Hamletas atsistojo ir iškėlė ranką, nutildydamas visą minią. Tik bobulė vis niurzgėjo.
- Draugai! - prabilo jis,- šią sunkią valandą, kai milijonai žmonių pasaulyje miršta badu, jūs ramiausiai vaikštinėjat gatvėmis – sotūs, gražiai apsirengę ir be galo savimi patenkinti. O ar pagalvojote kada nors apie tuos nelaiminguosius, kurie nė suplyšusio skuduro neturi savo vargų ir alkio iškankintam kūnui pridengti,- (čia praplyšo visi juokais),- ko žvengiat? Žmogus paaukojo kelnes doriausiam tikslui, o jūs… Ech, žmonės, žmonės…
- Ko čia kabini makaronus?! - apsiputojo vienas treningais ir šlepetėmis pasipuošęs jaunikaitis,- pas kūrvas kelnes padžiovei, o dabar muilini čia…
- Taip, pas kūrvas, - prisipažino Hamletas,- bet jeigu jos ir neskursta materialiai, tai pagalvokit, mielieji mano, kokios jos dvasinės ubagės! Tegu nors tom mano kelnėm pasidžiaugia. Gal tai bus šiokia tokia atgaiva jų ištroškusiom sielom?

Jo žodžius vėl užliejo juoko lavina. Vėl pasigirdo replikos:
- Varyk, varyk, gražiai skiedi!
- Oi, numirsiu – cirkas be pinigų! Pasakysiu savo bobai – nepatikės!
- Chebra, maunamės kelnes – visi paaukokim dvasiškai skurstančiom moterims!
- Policiją! Iškvieskit policiją!
- Aš tau parodysiu policiją! Pirmą sykį gyvenime tokį spektaklį matau, o tu nori sugadinti!

Taip berėkaudami ir besidžiaugdami, niekas nė nepastebėjo, kaip jų susirinkimo kaltininkas dingo be pėdsakų. Hamletas gi skuodė senamiesčio kiemeliais. Niekas per daug juo nesistebėjo – ne tokių vaizdų matydavo… Netrukus vaikinas išvydo bedžiūnant ant virvės kelnes. Tai kas, kad raudonos, tai kas, kad moteriškos, betgi – kelnės! Hamletas šyptelėjo, pabandęs įsivaizduoti, kaip keiksis kokia kiemo gražuolė, vietoj savo nuostabiųjų kelnių išvydusi tik du segtukus.

Netrukus buvo jis jau redakcijoje. Kolegos žiūrėjo į jį taip, kaip nė į pasirodžiusį vaiduoklį nežiūrėtų.
- Sveiki! Ei, žmonės, akys iškris iš akiduobių, atsargiau! Kas nutiko?

Pirmas atsipeikėjo Mopsas, žemės ūkio klausimais rašantis žurnalistėlis:
- Nieko sau – “kas nutiko”? Verčiau TU papasakok, kas nutiko? Negana rašto iš policijos ir prokuratūros apie tavo paiešką, negana to, ką Zigmas pasakojo apie tavo glaudžią draugystę su trim pederastais, negana, kad į darbą ateini po visos savaitės pravaikštos, tu dar išlendi velniai žino iš kur, apsivilkęs moteriš… pala, pala… Ei, čia gi mano žmonos kelnės!!!
- Na ir kas, mes apsikeitėm,- atšovė Hamletas.
- Ką!? Kaip tai apsikeitėm???
- Ogi paprasčiausiai – aš jai, o ji – man.

Visuotinės tylos fone nuskambėjo nugriuvusio be sąmonės Mopso galvos smūgis į grindis.