Varnas ir jo jūreiviškas skėtis

Sėdėdama prie vaišėmis nusėto stalo, skaičiavau per paskutinius tris su puse mėnesių išmoktus naujus itališkus žodžius, netyčiom pajutau jo sustingusį žvilgsnį ties mano kairės rankos nulūžusiu nagu. Na ir kas? Kad žodžių išmokau vos kelias dešimtis... Svarbiausia, kad iki šiol nulūžęs nagas ir mėlynai rausvas batelis brūžuojantis jam per koją, padeda pagrobti bent kelis šimtus jo dėmėsio. Jo mėlynai baltas, lyg jūreiviškas, skėtis, keistai kybantis virš galvos ir ilgas ūsas po nosies šnerve, man visuomet kėlė baisų juoką. Bet juokdavausi tyliai. Po nosimi. Lyg jis negirdėtų. Jis ir taip žinojo, kad norėdamas patraukti mano dėmesį, neturi savo galūnėmis trintis į mane. Baigusi griaužti ikrų paštetu išteptą bandelę, atsistojau ir tvirtai įsispraudusi sau tarp kojų milžinišką violončelę, ėmiau griežti man nežinomą kūrinį. Mačiau, kaip jis linksmai lingavo galva. Jam patinka! Jam patinka! Kai pavasaris galiausiai baigėsi, išsivedžiau jį lauk. Ratai su didžiuliais mediniais bumbulais sukosi kaip besisukę. O aš kartojau tą procedūrą vieną po kitos. Kol galiausiai, turbūt neapsikentęs, vieną kartą pirmas nuo stalo atsitojo jis.
Manau, tai vis ta italų kalba. Išmokau nepakankamai.