Gyvasis Laivas, I skyrius, VI dalis

Zyzimas. Zyzimas galvos viduje prižadino Bilą septintą valandą ryto stoties laiku. Laikas į darbą! Reikia keltis iš lovos, apsivalyt, apsirengt... Stop. Visų pirmą reikia išsiropšt iš migio, o tam trukdė Sandra, mieganti ant laisvojo lovos krašto ir skleidžianti keistus garsus. Bilas, būdamas ir džentelmenas laisvu nuo šachtininko ir samdinio metu, nenorėjo jos prižadinti ir taip sau išsikėlė sunkią užduotį. Dėka geros klausos ir dėl vietos trūkumo suplonintų vienutės sienų jis išgirdo kitam kambaryje kažką bumbtelint ir mieguistai keikiantis moterišku balsu: jo kaimynai nebuvo labai subtilūs. Galų gale buvo priimtas sprendimas atlikti kelis akrobatikos judesius, kuriais būtų pasiekti trys tikslai:
a) Lola miegotų toliau
b) Būtų išsiropšta iš lovos
c) Eliminuojamas rytinės mankštos poreikis
Po kelių galingų judesių Bilas atsidūrė ant grindų. Taip pat jis pajuto, kad kažkas šaltas vyniojasi ant jo kojos: šabalbonas. Pasirodo, nelemtasis augalas sureagavo į padidėjusį aplinkos aktyvumą ir reikalavo dėmesio, o tiksliau, maisto. Teko numesti vakarienės likučius, rezidavusius ant stalo. Palovyje pasigirdo laimingas čepsėjimas
Šabalbonas užsiaugino burna – gero nelauk.
Praustuvė mielai ar bent jau labai nesipriešindama nuprausė, atgaivino ir tuo pačiu galutinai prižadino Bilą. Kartu su iš sienos iškritusiais rūbais Bilą užgriuvo žiauri realybė: pusryčiai. O pusryčiams SMK. Bilas nusipurtė ir įmantriai nusikeikė. Bet tokia jau ta realybė ir jis liūdnu veidu patraukė į koridorių. Bendradarbiai, atrodo, irgi laikėsi tos pačios nuomonės ir nesimatė nė vieno laimingo veido. Personalas su visu zombiams būdingu dvasios pakilumu traukė link gravi-liftų, keletas ginčijosi dėl tikslaus ar bent jau bendro šio įtaiso pavadinimo. Pačiam liftui tai netrukdė niūrius darbuotojus gabent į valgyklą.
Joje jau valgė anksčiau atsikėlę piliečiai ar tie, kurių pamaina jau senokai pasibaigus buvo. Bilas tvarkingai pasiėmė savo SMK dubenėlį ir atsisėdo valgyti, prieš tai nusipurtęs dėl žvilgsnio į maistą. Mintyse pasižymėjo į sekantį kontraktą įtraukt punktą dėl maitinimo.
Beskonei košei trikdant skrandžio harmoniją, Bilas patraukė į savo postą MentalSkeno kabinoje. Iš jos išeinantys žmonės ir ne džiaugėsi pasibaigusiu darbu ir viltingai rengėsi praleisti likusią dienos blevyzgojant ir atliekant kitokią rekreacinę veiklą. Tuo tarpu Bilas pasinėrė į skenerio keliamą tuštumą, kurią mokslininkai lygino su XXI a. televizijos poveikiu. Paskutinė mintis buvo susierzinimas dėl mokslininkų nenoro dirbti rimtą darbą.
Praėjus nenustatytam tuštumos skenavimo laiko tarpui, Bilas buvo sugražintas į minčių pasaulį. Kaukolėje zvimbė pranešimas, jo piktograma rodė omniįrankį įsikandusią kaukolę, o tai reiškė, kad mechanikams kažko reikia (Bilui patiko priskirti ikonas galimiems skambintojams, kad galėtų šiuos identifikuot ir atitinkamai pasiruošt prieš jiems pranešant dažniausiai nemalonias žinias). Samdinys liepė atidaryt pranešimą. Jame buvo Opo Girinamo galva, kuri reikalavo pagalbos.
- Bilai, ateik į techninį centrą, yra šiokių tokių bėdų. Vela jau iškviečiau. *Žinutės pabaiga*.
Kadangi bilo atsijungimo momentu MentalSkenas paskirstė krūvį likusiems operatoriams, samdiniui niekas netrukdė padėti atstatyti stoties gerbuvį. Kadangi techninis centras strateginiais sumetimais buvo tolokai nuo stebėjimo kabinos, jis nusprendė labiau tingįs eiti nei dirbti, todėl pasinaudojo teleporteriu, kuris kaip žinia jungė gyvybiškai svarbias stoties patalpas. Vienas, du, trys, blykst, brinkt ir Bilas buvo technikų galios centre. Opas neužtruko tai pastebėti.
- Bilai, žiūrėk čia. – jis pasiuntė terminalo jungtį samdiniui. – Su nanobotais kažkas negerai. Mes paprastai juos valdome per du terminalus – stiprintuvus, esančius čia ir pagalbiniame inžinieriniame punkte. Bet dabar atrodo, kad kažkas iš trečios dalies bando jiems perduoti įsakymus. Kol kas mums sekasi juos prilaikyti, bet mane vis vien jaudina pašalinių įtaka. O dar tie robotų sutrikimai...
- O kas negerai su robotais?
- Tas, kad jie kartais nepaklūsta įsakymui iš pirmo karto. Liepi ką nors padaryt, bet jie taip ir stypso kurti, kol nepakartoji antrą kartą. Dabar vykdome vieno tokių botų tyrimą pagalbiniame punkte.
Bilo mintyse pasirodė vaizdas: žmogus ir orkas atidarinėjo statybinio droido galvą. Po metaliniu kaušu ir po juo esančius biologinius sluoksnius darbininkai atskyrinėjo norėdami vizualiai apžiūrėt smegenis. Galų gale prisikasė link pilkosios masės, sudarančios nedidelę roboto smegenų dalį.
- Kas čia per...
Vaizdas persimetė į vieno iš darbininkų kamerą. Roboto smegenis dengė kažkokia mėlyna dėmė.
- Dievai – liudininkai, šito čia būti neturėtų. – sumurmėjo orkas. – Tana Garei Justo, jis atsigauna!
Vaizdas vėl buvo transliuojamas iš pagrindinės kameros. Robotas pradėjo judinti galvą ir viršutines galūnes. Galų gale galva sustojo ir iš vieno manipuliatoriaus išsiveržė energetinis spindulys ir sunaikino terminalą prie kambario sienos.
- PAGALBINISNANŲTERMINALAS, KAD TAVE ADRIANAS TRENKTŲ... – užputojo Opas. – Greitai, visą laisvą energiją į pagrindinį nanų terminalą, jį patį paleist visu galingumu...
Už nugaros sprogo durys. Bilas automatiškai atsijungė nuo terminalo pažiūrėti, kas atsitiko. Pro duris į vidų lindo robotai, droidai ir panašūs sutvėrimai. Keli kambary buvę apsaugininkai paleido į juos ugnį, beginkliai darbuotojai puolė kumščiais. Bilui jau buvo aišku, kad automatonai puls nanų terminalą, tačiau kažkodėl jie nešaudė ir neprasipjovė kelio pro civilius. Galų gale iš kūnų krūvos kyštelėjo manipuliatorius ir iššovė į terminalą. Šis sprogo, Opas susiėmė už galvos, kenčiančios nuo tokio šiurkštaus atjungimo nuo sistemos.
Stotyje suūkė evakuacijos aliarmas.
Bilas griebė vyriausiąjį inžinierių, spyrė vienam robotui į galvą ir movė pro duris. Koridoriuje personalas aktyviai panikuodamas grūdosi link gelbėjimosi kapsulių, juos į priekį gynė robotai. Stotis sudrebėjo ir visi draugiškai klykaudami sugriuvo ant grindų. Lygiagrečiai su trenksmu į grindis, Bilui į galvą šovė mintis susisiekti su kapitonu ir išsiaiškinti, kas čia dedasi, todėl ir atvėrė ryšio kanalą.
- Kapitone, kas čia vyksta? Iš kur tas drebėjimas?
- Bilai, tuo pačiu ir kitos Kaukolės, mūsų subjektas pašėlo ir mums teko atskirti laboratorijų dalį nuo stoties.
- Kaip tiksliai jis pašėlo? – pasidomėjo Levis, kuris su kitais samdiniais katik prisijungė prie pokalbio.
- Pasižiūrėkit patys.
Kiekvienas prieš akis išvydo laboratorijos izoliatorių. Technikos apsuptyje ten stovėjo atšildytasis subjektas. Nuo jo į šonus ištiestų rankų ir kitų kūno dalių tįso mėlynos raibuliuojančios gijos. Jos jungėsi su aparatais, grindimis, sienomis, viena net su robotu. Subjektas šypsojosi.
- Manome, kad čia jo darbas. Visos tos ataugos atsirado šiandien ryte, bet gali būti, kad kelios plonos buvo ir ankščiau. – pasakė Aiskauda. – Kaip jis taip greitai spėjo prisitaikyti – nežinia. Bet kadangi atkirtome jį nuo stoties, viskas turėtų aprimti.
Jo žodžių klaidingumą įrodė vieno atstačiusio vertikalią poziciją roboto paleista salvė į lubas, turinti išjundinti minią. Ši nelabai prieštaravo ir toliau klykdama, rėkdama ir stūgaudama brovėsi link kapsulių.
- Velnias, nepasisekė... Jis nepajėgus valdyti nanus ir robotus tokiu atstumuKas dabar?
Bilas greitai pasuko smegenis.
- Laivas. Kapitone, įsakykite atskirti visą doką su laivu nuo stoties, tai turėtų padėti.
Vela pritariamai sulinksėjo galva. Kapitonas susiraukė.
- Tas kažkas manęs neprileidžia prie sistemos, keičia slaptažodžius ir priėjimus. Jis užgrobinėja stotį! – ši mintis truputį šokiravo samdinius. – Reikia išsiųsti pranešimą planetai, bet man neleidžia... Vadavietėje yra atsarginis siųstuvas. Bilai, Šeimau, Lapsardai – į centrinį mazgą, brausimės vadavietėn. Vela, tu su Leviu, Khiol ir Khiel brausitės link „Uzielio“. Toska, tu su likusiais greičiau trauk į kapsules. Kaukolės, vykdyt įsakymą!
Bilas stumtelėjo Opą prabėgantiems žmonėms į glėbį ir nusiyrė prie laiptų, kurie priminė gyvąją kaskadą, todėl teko grumtis su srove. Pagaliau pateko į vieną iš centrinių koridorių, kurie ir vedė prie centrinio mazgo. Visa bėda buvo ta, kad išsekus žmonių srautui liko tik robotai. O šie norėjo inžinierių nukreipti priešingon pusėn. Bilas stvėrė atitrūkusią sudaužyto droido ranką ir puolė priešininkus. Automatonai, keistai nenorintys šaudyti ar naudoti aštrius ginklus, buvo niekingas priešininkas žmogui, kurio gyvenimo romantiką papildė nesuskaičiuojamos muštynės gatvėse, baruose, viešnamiuose ir kitose linksmose įstaigose. Keli raumeningos ir modifikuotos kojos spyriai kaustytu batu į galvas, keletas smūgių droido ranka, vienas kitas permetimas – ir Bilo kelias buvo laisvas.
Centriniame mazge jau laukė nežymiai apibrozdintas kapitonas ir truputį priluptas Šeimus. Netrukus kaip griaustinis atidundėjo Lapsardas, besinešantis keletą visokiausių roboto dalių, kurios orkui tikriausiai atstojo kovinius trofėjus.
- Visi sveiki? – Paklausė Vištakumas ir samdiniai pritariamai sukinkavo galvomis. – Gerai, braunamės toliau.
Kylant centriniais laiptais į viršų pasitaikydavo vos vienas kitas robotas: dauguma gynė personalą link kapsulių. Vadavietė buvo pasiekta be didesnių nuotykių; tiesa, Lapsardas sudaužė vyrišką Žigolo androidą, bet tai padarė daugiau iš džiaugsmo negu iš poreikio gintis. Prie pat durų į minėtą patalpą vyrus pasiekė pranešimas.
- Čia Toska, mes prie kapsulių. Robotai mūsų neįleidžia nė į vieną, tačiau ir pajudėti trukdo. Pačios kapsulės niekur neskrenda, bet matosi, kad žmonės viduje bando jas paleisti. Didesnė dalis robotų traukia į bazės vidų, tikriausiai link jūsų. Aaaarg!...
Vyrai susižvalgė susirūpinusiais žvilgsniais, bet traukė toliau. Pačioje vadavietėje nieko nebuvo. Kapitonas parodė į panelį tolimajame salės gale ir samdiniai nukūrė link jo.
O tada subangavo grindys ir apglėbė juos iki kaklo. Keturi vyrai pavirto statulomis su gyvomis galvomis, kurios atsakingai muistėsi ir keikėsi. Kapitonas susiekė su Velos grupe.
- ... IMPERATOREPADĖKMANGRINDYSRYJAGRINDYSNEGALIUMIRTITOKIAJAUNAIPERATORE!... – Vela garsiai ir isteriškai klykė ir prireikė viso vadavietėje ir angare esančio Kaukolių personalo pastangų idant ši aprimtų. – Kapitone, mes jau beveik buvom pasiekę Uzį, kai grindys mus griebė. Laivas taip pat įkalintas, tačiau su juo kažkas vyksta. Pro iliuminatorių matau, kad... stotis... tiesia ataugas link laboratorijos, kuri daro tą patį... Atrodo, jos jau susijungė ir artėja viena prie kitos.
Kapitonas priėmė vienintelį įmanomą sprendimą tokiu atveju: laukti ir, jei įmanoma, priešintis. Per sekančias kelias valandas grindys, lubos ir sienos pradėjo lietis ant visokiausių terminalų ir įtaisų. Vienu metu prisistatė robotai ir pamaitino SMK.
Praėjus kokioms keturioms valandoms po maitinimo, stotis krustelėjo, paskui ją supurtė keletas kitų krestelėjimų.
- Sere. – raportavo Toska. – Opas sugebėjo kažką padaryti su kapsulėmis. Atrodo, po jo ištrūkimo stotis paleido ir kitus. Dabar jie laisvai perduos žinią planetai ir kas nors atskris mus išgelbėt.
- Jei kad ir kas mus laiko mūsų nepribaigs anksčiau. Tikriausiai čia koks nors bjaurus ateivis... – pradėjo bumbėt Šeimus.
- Kareivi, užsičiaupk, tai – įsakymas.
- Kapitone, manau, jūs norėtumėte tai pamatyti. – tarė Vela. – Perduodu vaizdą.
Angaras atrodė apsilydęs, „Uzielio“ vietoje buvo tik kalva. Stoties iliuminatoriuose matėsi, kad stoties šone augo gumbas, įtartinai panašus į paprastus kosminius variklius. Keistas dalykas buvo aplink vertikaliai augantis žiedas.

Kreiseris „Diksilendas“.
Raportuoja Admirolas Sputnikas Pi

6120. 04. 02 Laisvės Namų stotis-bordelis „69 žvaigždėse“ priėmė pagalbos šauksmą apsauginės stoties „Grafas Batas Tiškevičius“ gelbėjimosi kapsulės. Šis pranešimas buvo iškart perduotas laivyno bazei „Generolas Petras MakGimperštangas“. Kažkokia nežinoma jėga užėmė stotį ir laikė įkaitais paėmusi samdinių grupę „Obsidiano Kaukolės“ bei nežinomą kiekį mūsų žmonių. Aš, admirolas Sputnikas, savo flagmane „Diksilendas“, asistuojamas kreiserių „Liusilė“, „Žemės Aušra“, „Lofasz“, 5 korvečių, bei 8tos ir 9tos naikintuvų grupių, išskridau ištirti situacijos. Kai mes pasirodėme, nuo stoties kaip tik skrido gelbėjimosi kapsulės. Korvetės gavo nurodymą jas perimti ir laikyti karantine, o likęs laivynas traukėsi link stoties. Aplink ją buvo susiformavęs vertikalus žiedas su keturiais stipinais, stoties apačia buvo kreiva ir pailgėjusi, mūsų pusėn buvo atkreipti kosminiai varikliai. Kai mes priartėjome dar arčiau, žiedas, prilaikomas stipinų, nuplaukė į priešingą mums stoties pusę. Jo vidurys suraibuliavo, ir atsirado šviesiai mėlynas, balto šviesos žiedo supamas ir besisukantis skritulys. Spėdamas, kad tai gali būti vartai galimai invazijai, liepiau atidengti ugnį į materialųjį žiedą bei pasiunčiau naikintuvus sunaikinti variklio. Stotis į tai atsakė įjungdama ankščiau minėtą variklį ir pradėdama skristi link mėlynojo skritulio. Naikintuvai negalėjo priartėti dėl užtveriamosios ugnies, kuri atrodė skirta juos nubaidyti, bet nesunaikinti. Stotis sulindo ir pranyko mėlynajame skritulyje, išorėje liko tik stipinai ir žiedas. Stipinai tempę žiedą, kuris pradėjo suktis ir užsitempė skritulį ant savęs. Vos pilnai pranykus žiedui, skritulys išnyko akinančiame šviesos pliūpsnyje, nors prieš tai apėjo praryti kelias neutralizuojančias torpedas. Baigdamas raportą turiu pažymėti, kad stoties vietoje radome tik grubiai išplėštą SMK aparatą.

Raporto pabaiga.


Ir tuo pačiu pirmo skyriaus pabaiga. Daug laiko praeis iki prisiruošiu antram.