Žingsneliai

Neseniai perskaičiau vieno poeto eilėraštį apie žingsnelius ir atmintyje, visai nelauktai, atgijo senas įvykis, atsitikęs dar mano jaunystės laikais. Pasijaučiau labai keistai supratusi, kad praeities pamokos gali būti skirtos tolimai ateičiai, bet apie tai vėliau, o dabar apie aną atsitikimą, kuris šiaip jau nėra itin įdomus, veikiau jau atvirkščiai.
        Priverstinai turėjau aplankyti kelis vienkiemius ir kai ką atlikti. Atlikimas trumpas ir didelių pastangų nereikalaujantis veiksmas, tačiau pasiekti tuos vienkiemius pasirodė truputėlį sudėtingiau, bet.. – kojos jaunos, galva beveik tuščia ir aš jau vos ne viską atlikusi, belikęs tik vienas kiemelis.
        Troba stovėjo keletą metrų nuo pagrindinio kelio. Link jos vedė nedidelis keliukas. Vos tik į jį įsukau, pakilo baisingas alasas ir man prieš pat nosį išdygo didžiulis vilkšunis. Už jo buvo dar keli, bet laikėsi atokiau. Vadeiva atrodė stebėtinai baisiai. Tais laikais žiniasklaida dar nemirgėjo šiurpinančiais pranešimais apie šunų užpultus ir sudorotus žmones, todėl jaučiausi ganėtinai drąsiai. Šą mano drąsą kurstė dar ir tai, kad nepasiekus tikslo, kitą dieną būčiau turėjusi žygį pakartoti. „ Na jau ne“, -pamaniau. „Žūt būt turiu patekti į trobą arba kaip nors prisišaukti šeimininkus. Apie jų buvimą skelbė šunų alasui antrinanti muzikytė. Pakankamai blaiviai vertinau savo garsines galimybes, todėl šeimininkų prisišaukimą iš karto atmečiau. Beliko tik viena – žūt būt pasiekti trobos duris.
          Pažvelgiau tiesiai šuniui į akis. Buvau įsitikinusi, kad bet koks gyvūnas, gal net žvėris, paklūsta žmogui, o čia galų gale tik šuo. Drąsiai žvelgiau jam į akis ir sakiau savosiomis: traukis. Tuo pačiu metu  žengiau žingsnelį į priekį.., na gal pusę žingsnelio. Šuo taip pat žiūrėjo į mane įsispitrinęs, nenuleisdamas ir nenusukdamas akių nė akimirkai, urgzdamas ir bjauriai šiepdamasis, bet.. pasitraukė pusę žingsnelio atgal.  Paskui veiksmus pakartojome, o paskui dar ir dar. Apsidžiaugiau – žingsnelis po žingsnelio artėjau prie tikslo, viskas buvo beveik atlikta. Tačiau džiaugiausi aiškiai per anksti. Kai šuo atbuline eiga pasiekė tą stebuklingąją vietą, kur beliko tik pasukti už kampo ir išvysi palaimingas duris, sustojo kaip įbestas, tuo mane ne tik nustebindamas, bet netrukus, ir smarkiai išgąsdindamas. Visą tą laiką jo akyse mačiau didžiulį nepasitenkinimą su lašeliu suglumimo, dabar liko vien siaubingas nepasitenkinimas, grynų gryniausia  neapykanta. Jis tarsi prisiminė esąs žvėris, tarsi atsibudo iš laikinosios hipnozės ir jo žvilgsnis suurzgė – ne, daugiau nė žingsnio! O nasrai taip bjauriai išsiviepė, kaip buvau mačiusi, kad persikreipia vienas kitą puolančių šunų snukiai. Negana to, jis žengė žingsnelį į priekį, netgi, pasakyčiau, visai ne mažą žingsnelį. Kažkodėl esu tikra, kad tuoj  po to būtų puolęs, jeigu nebūčiau pasitraukusi pusę žingsnelio atgal. Tada benorėjau tik vieno:  apsisukti ir mauti visu greičiu link pagrindinio kelio, bet lašas sveiko proto neleido to padaryti. Tas lašas šaukė man: „Jeigu tik pajudėsi, pajusi nasrus prie savo gerklės“. O aš šaukiau jam: „ Dieve, Dieve ir kas mane nešė į tą galerą!! Ištrauk mane iš čia ir aš daugiau  taip niekada  nebedarysiu! “ Į šauksmus niekas neatsiliepė, tad turėjau pasikliauti tik savimi. Stengiausi daryti nepastebimus, mikroskopinius žingsnelius, vaizduodama, kad stoviu vietoje ir nesijudinu. Visos tos kelionės į priekį ir atgal metu, tarp mūsų tebuvo vos vienas vyriškas žingsnis. Mano traukimosi metu tarpelis katastrofiškai sumažėjo. Buvom įveikę tik pusę atgalinio kelio, kai tarpelio iš viso nebeliko.
        Nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę, bet tada iš trobos išvirto girto šeimininko balsas, paskui pasirodė ir pats kūnas, ir šuns snukis pradėjo tolti, tolti, kažkur į  kiemo gilumą.
        Visus reikalus sutvarkiau net neįėjusi į vidų, nors šeimininkas žadėjo alaus jūras ir malonų aptarnavimą. Norėjau tik dingti reaktyviniu iš tos vietos ir amžiams ją pamiršti. Iki pat šiol maniau, kad iš ten išsinešiau tik vieną pamoką – su žvėrimis nejuokaujama, o šunys taip pat yra žvėrys, jeigu jie ne tavo šunys. O dabar vėl sugrįžtu prie pradžioje minėto eilėraščio, prie jo žingsnelių. Lyg ir nebūtų jokio ryšio, tačiau iškart po to, kai jį perskaičiau, prisiminiau šį įvykį ir nebegalėjau  pamiršti. Keletą dienų jis kalė galvoje kaip užsuktas. „Ko, po velnių? “ – klausdavau. „Juk aš nebelendu prie jokių šunų, nesivaikau miškuose briedžių, tai ko?! “ Kai tai nepadėjo, sukaupiau savyje proto likučius ir pradėjau galvoti nuo kito galo. Kitame gale buvo žingsneliai. Žingsneliai buvo raktas, žingsneliai turėjo būti ir kodas. Jie ir buvo. Dar viena pamoka, kurios tada neįsisavinau: kartais atsitraukmas įmanomas tik žingsneliniu būdu.