Senė

Palatoje buvo tamsu. Kitaip tamsu. Ši tamsa buvo nejauki ir bauginanti. Palatos erdvė ir spengianti tyla grubiais šaltais pirštais braukė per veidą. Į kojų galiukus šalta puta plustelėjo drebantis baimės jausmas. Greit lyg maras jis pasklido po visą kūną ir persimetė į prinokusius smilkinius. Tylu. Jis visu kūnu pajuto artėjančią aklą kambario erdvę. Tūkstančiai nematomų ir suledijūsių pirštų jau lietė jo veidą. Tyla. Palatoje. Lyg bekraščiuose kapuose. Nevalingai greitėjantys širdies dužiai, kaip besisukantys mėsmalės girnų krumpliai. Pirmas prakaito lašelis sminga į antakį. Vaizduotė toliau piešia ledinius pirštus, juodoje palatoje. Šiurpina slinkdami įkaitusia nuo baimės oda. Tyla. Akys. Akys greitai laksto po tamsą. Nieko. Tuk tuk, tuk tuk <... > Širdies dūžiai dūsta nuoginančioje akloje erdvėje. Cvakt!

Lempa užsidegė supjaustydama visą kuną. Jis prisipaudęs prie palatos durų, o akyse užfiksuotas siaubas. Ji sukrėtė jį. Sušikta ragana. Ji sėdėjo ant lovos ir tylėjo. Ironiška šypsena išdavė jos žaidimą. Išdžiūvusi, sena, grublėta ir akla. Baltos nematačios akys badė jį, smaugė kūną sungdamos prakaitą. Stovėjo tiesiai prieš šią būtybę ir jautė, kad nebekontroliuoja savęs. 0, 1 sekundės dalį jo akis įtraukė jos akys. Kaip paskutinė akimirka prieš visa esybe artėjantį ekspresą. Ji viską žino. Nėra kur slėptis. Nuogas. Su visomis silpnybėmis ir visomis nuodėmėmis. Baltos akys siurbė jo išpažintį.

-Kas tu? Ko tau reikia?
-Aš...
Pajuto, kad balsas pernelyg ramus. Pralaimėjo.
-Aš šiaip vaikščiojau. Norėjau užeiti susipažinti. Atsiprašau, kad pažadinau.
-Aš nemiegojau, o šviesa pas mane visada išjungta, man jos nereikia.
Ji skaniai nusijuokė. Pasimuist lovoje ir... nusišypsojo. Saldžia ir paprasta močiutiška šypsena, kvepiančia blynais ir kakava.

-Užeik. Sėskis.
Atsisėdo ant rusiškos virtuvinės kėdės, kuri stovėjo greta palatos lovos. Močiutė dar kart pasimuistė lovoje ir atsisėdo prieš jį taip, lyg būtų pasiruošusi pokalbiui. Jos kojos nelietė žemės. Jis suprato, kad šiąnakt kentės. Jau įsivaizdavo save gulintį lovoj.

Susirietęs į kamuoliką ir apsiklojęs taip, kad tarp anklodės ir paklodės neliktų tarpų. Darosi nepakenčiamai karšta. Pekla šitas kūnas. Širdis savo dūžiais teškia prakaito lašus. Tšššš - jie prikepa prie svylančios įaudrintos odos. Akys užmerktos, o mintys vedžioja seną ir grubią ranką skruostais. Lovoje, nusisukęs į sieną. O ji kitame kambario gale. Pasislėpusi baldų siluetais. Sena ir išdžiuovusi. Akla. Juoda skarele pasirišusi. Ji viską apie jį žino. Baimė niūniuoja tyliai artėjančius žingsnius. Atsisuk. Pajudėk. Ji tave palies. Protas stipresnis už realybę. Atsisuka. Oda nusilupa. Jos nebėra. Ji slepiasi šešėliuose.

Kokia ilga naktis. Šliaužia iki aušros kankindama prakaitu ir nemiga.