Gyvasis Laivas, I skyrius, V dalis

Grafas Batas Tiškevičius“ plaukė kosmoso begalybėje kaip pilkas, šakelės persmeigtas kankorėžis. Jo paviršius buvo toks glotnus, koks gali būti pseudobiologinės kosminės stoties. Gebėjimas automatiškai pasitaisyti neleido atsirasti metaliniams lopams, meteoritų krateriams, rūdims ir kitokioms smulkioms išorės detalėms. Todėl stotis neturėjo tos romantikos, kurią įsivaizduodavo paiki jaunuoliai, prisiskaitę senobinių knygų. Dėl tos pačios priežastis „Grafas Batas“ buvo saugesnis už paprastas metalo stotis, bet tai idealistiškam jaunuolynui minčių netrikdydavo. Šiaip ar taip, žmonių ir nevisai, norinčių dirbti civilizacijos ir gyvybės oazėse Didžiajame Nieke netrūko. „Grafe Bate Tiškevičiuje“ personalą sudarė devyni tūkstančiai esybių, nuolat atliekančių visokiausius darbus ir smulkius taisyklių pažeidimus.
Bet štai medicininėje laboratorijoje, esančioje pačioje milžiniškojo kankorėžio apatinėje smailėje (avariniu atveju ją buvo galima atkirsti įspūdingu sprogimu) krapštėsi tik trys žmonės, ir tie patys buvo samdomi darbuotojai. Ponai 60320925 ir Volcavas bei panelė Lola prižiūrėjo paslaptingojo radinio atšildymo ir atgaivinimo procedūra. Visi kiti buvo išvyti, nepaisant įvairaus subtilumo priekaištų ar grasinimų. Technika leido atlikti tokias procedūras su minimalia išorine priežiūra, todėl medicininį/mokslinį personalą sudarė vienas tūlas Bermontas. Stoties valdytojus atstovavo Grigorijus, kuriam niekas negalėjo paprieštarauti: „Kapitonas“ be tik šauniai skambėjo, bet žymėjo stoties vadą. Lola buvo kaip ekspertė telepatė, turėsianti išnagrinėti atsigavusio subjekto mintis ir dėl to labai besinervinanti. Bet taip jau yra su esperiais: jei nesijaudina, tai tikriausiai jau išprotėjo.
- Kada pamatysime kaip atrodo mūsų Sančesas Dekosta?
- Grigai, kompiuterinė moduliacija...
- ... yra šūdas, palyginus su tikru vaizdu. Kada?
- Dar penkios minutės ir bus baigta. Jis pasirodys vaaaa ten. - Bermontas bakstelėjo protezu pirštu nurodydamas vietą už apsauginio ekrano. – Kaip man pasisekė... Tokio amžiaus subjektą patyrinėt, juk net jei neišgyvens šiek tiek pripažinimo susižersiu.
Kapitonas širdingai norėjo subaltakiuot, bet su kibernetinėm akim tai nelabai pavyko. Va jei sugrįžus į civilizuotas teritorijas, va ten tai nusipirktų biologines, geriau kibernetines akis. O jei dar netyčiom imperinės gamybos. Apie tos pačios Imperijos kiborgų akis svajodavo dažnas apakėlis žemietis, gyvenąs Nepriklausomoje Zonoje. Bet svajos svajom, o štai jau ir pusfabrikatis atšildytas ir lenda lauk ekspozicijai.
Pro specialias duris išlindo padėklas ir atsistojo vertikaliai. Ant jo gulėjo žmogus ar bent jau toks humanoidas. Tai buvo vyras, dviejų metrų ūgio, raumeningas. Aiškiai matėsi grubi kibernetizacija: kairė akis mechaninė, dešinė ranka atskleidė žymius mechanizmų požymius, kairė ranka atrodė natūralesnė, kairė ir dešinė krutinės pusės turėjo blokus, kurių kampai matėsi išorėje, šlaunyse ir blauzdose matėsi strypai, pėdos irgi buvo mechanizuotos. Sistema taip pat pranešė, kas stuburo slanksteliai kyšojo išorėje, menčių rajoną okupavę buvo dvi didžiulės metalinės sklendės. Skenavimas atskleidė organų pakeitimus bei įrangos, natūraliai nepriklausančios žmogiškam organizmui, gausą. Smegenų veikla buvo minimali, kaip pas biurokratą: palaikė gyvybinius procesus.
- Na, daktarėli, ką gali pasakyt apie šį nežinomąjį?
- Nieko ypatingo, ko nebūtų pateikusi sistema. – Vampyriški bruožai susiraukė į siaubingą kaukę, nepadarysiančią gėdos net ir išrankiausiam vartotojui: daktaras kažką skaitė galvoje ir tai jam nelabai patiko. – Mūsų subjekto smegenys nėra pilnai išsivystę, yra nukrypimu. Gali būti, kad jie bandyti ištaisyti tais objektais, kuriu aš nesugebu identifikuot.
- Kaip suprast  „neišsivysčiusios smegenys“? – pasidomėjo kapitonas, taip pat Lola parodė šiokį tokį susidomėjimą.
- Žinote, kai kuriose planetose, kuriose išliko žemas technologinis lygis, vaikai kartais gimsta apsigimę ne vien fiziškai, bet ir mentališkai. Turiu omeny tai, kad jų smegenys nefunkcionuoja pagal nustatytas normas, kad ir kokios jos plačios būtų. Dauguma šių bėdų vadintos visokiais sindromais, kurių pavadinimų aš nepajėgiu ir tingiu atsimint. Ar galiu iškelti prielaidą?
- Prašom prašom, nesivaržykit.
- Remiantis visais iki šiol surimtais faktais aš keliu teoriją, kad prieš mus matomas subjektas yra kibernetinis tarnas: žmogaus pavidalo programuojamas kiborgas, neturintis laisvos valios a nei libido.
Ore pasigirdo sausas „taukšt“: stotis apiformino ir užantspaudavo teoriją. Iš dirbtinės kairiosios Vištakumo ausies parūko dūmelis, nuo liežuvio nuslydo riebus keiksmažodis.
- Bermontai, gal galėtu...? Ačiū. - tarė Kapitonas daktarui pradėjus taisyti ausį. – Tik pasibaigs kontraktas šitoje šiknoje. Klausyk, gal mums reiktų pabandyt pažadint mūsų „žavų“ nepažįstamąjį?
- Galima. – sutiko Aiskauda, kurio ranka pati perėmė taisymo procesą. – Pabandysim bakstelt, o tada gal kokį elektros šoką panaudosim.
Už apsauginio ekrano iš aparatūros išlindo manipuliatorius smailu galu ir pradėjo šmirinėti virš subjekto kūno. Galiausiai nusprendęs, kad jautriausia ir mažiausiai pavojinga gyvybei vieta bus užpakalis, tik per plauką nugalėjęs genitalijas, kurioms toks paprastas kaimo robotas neteikė jokios socialinės reikšmės. Dūris išėjo neblogas.

Laivas šį tą pajuto. Šį tą, ko nejautė bent kelis šimtus metų... Kažką tokio... Skausmą subinėj! Šis padėjo prisiminti tai, kad samdiniai išsivežė sušaldytą kapsulę su kūnu. Laivas ir taip negarsėjo atmintimi, o čia dar remonto ir invazijos darbai. Taigi, grįžtamasis ryšys veikia. Pabandė pauostyti ar pramerkti akis. Nieko. Gal tik pasivaideno?

Robotas nusprendė pamėginti dar kartą.

Ne, grįžtamasis ryšys tikrai veikia. Tikriausiai bėdų yra šitoje pusėje. Laivo mechanizmai sukruto taisyti ryšio kanalus ir vykdyti susijusių sistemų diagnostiką. Tuo metu atėjo trečias įrodymas, jog signalas bent jau iš užpakalio srities atkeliauja.

- Atrodo, ši metodika neveiksminga. Reikėtų pabandyti elektrošoką.
Šiai procedūrai neprireikė net jokios įmantresnės technikos: į stalą buvo įmontuoti elektrodai, skirti raminti nesukalbamiems subjektams ar atlikti kitokias simuliacijas.

Laivas taisė sistemas, tačiau dar niekaip neišgavo jokių regimų rezultatų. Pajuto elektrošoką. Nusikeikė. Ir staiga pastebėjo: jis išgirdo keiksmažodį. Vadinasi, viskas veikia, o taip reiškia, kad galima atsimerkti ir kitus senai nedarytus veiksmus atlikti.

- Lyg ir neatsigauna. Blemba, Lola, nuskenuok, pažiūrėk, ar kas namuose. – Susinervinęs tarė kapitonas ir pridėjo: - Tūkstantis sifilitikų drakonų...
Esperei nespėjus padoriai susiraukt į darbinę išvaizdą, subjektas atsimerkė ir peržiūrėjęs visus tris asmenis nusprendė, kad kukliai apsirėdžiusi Lola jam arčiausiai širdies.
- Na, iš fizinės reakcijos matome, kad subjektui bent jau neužmarintas libido. – atsiduso Aiskauda. – Reikia pabandyti pabendrauti.

Didžiam laivo džiaugsmui, akys pasirodė esančios veiksnios. Klausa ir uoslė nepateikė jokių įdomesnių duomenų, todėl visą dėmesį sutelkė į regą. Už kažkokios lyg ir stiklo sienos stovėjo trys žmonės. Pirmas iš kairės buvo aukštas ir raumeningas baltasis, apsirengęs griežtu, prigludusiu rūbu su kažkokiais ženklais. Jo akys aiškiai buvo dirbtinės, iš jo kairės ausies rūko dūmas. Antras iš kairės asmuo taisė šią bėdą: jo dirbtinė dešinė ranka kažką krapštėsi ankščiau minėto asmens galvoje. Pagal surinktus duomenis, Laivas nusprendė, kad remontą atliekantis individas yra vardu Bermontas. Paskutinė esybė rikiuotėje buvo liesa mergina tamsia kaip derva oda ir virvelėmis supintais plaukais. Laivo duomenis ji buvo ta, kuri apsivėmė koridoriuje. Kadangi mielesnių vaizdų aplink nebuvo, buvo priimtas sprendimas bent trumpam ją nužiūrinėti.

- Įjungt kanalą tarp apžiūros patalpos ir laboratorijos. – sukomandavo Aiskauda.
- *Kanalas įjungtas*.
- Mes su lingvistikos departamentu pabandėme atkurti mūsų ateivio kalbą. Tai, ką aš tuoj ištarsiu, reiškia „Sveiki atvykę, mes nelinkime nieko pikto“. – paaiškino Bermontas ir sušuko kelis žodžius.

Laivas džiaugėsi, kad kūnas veikia stabiliai ir persiuntinėjo visus jutiminius duomenis. Jis net neprisiminė kada paskutinį kartą normaliai jautė aplinkos temperatūrą, todėl net stalo šaldomas užpakalis nekėlė didelio diskomforto. Tada pastebėjo, kaip subruzdo už stiklo (ar bent jau tolimo jo giminaičio) stovį žmogystos. Staiga ore nuskambėjo keletas žodžių lyg ir girdėta kalba.

- Chmm, neatsako. Lola, nuskenuok jį. – paliepė Vištakumas, pats savo akių dėka pritraukdamas subjekto veido vaizdą.

Nenuostabu, kad kalba pasirodė girdėta: tai buvo anglų. Iš pradžių nieko neišėjo suprast, nes pranešimas buvo primityvus ir tuo pačiu darkytas, o keli šimtai metų nenaudojant kalbos irgi nepadeda. Tačiau Laive esantys kompiuteriai vėl įrodė esą skirti netik būti priešais strateginiuose kompiuteriniuose žaidimuose, bet ir pagalbininkais Laivo smegenims. Pasveikinimas pasirodė beesanti klišė, sena kaip pirmas „Pirmasis kontaktas: Vadovėlis užmezgant ryšį su nežemiškomis civilizacijomis“ leidimas. O paliepimas nuskenuot šiek tiek jaudino, todėl Laivas pradėjo greitai mąstyti atsakymą.

- Sveiki. – ištarė ant stalo gulįs subjektas. Stebintieji laimingai sušurmuliavo, tik Lola truputį raukėsi.
- Kapitone, gal leisite man patekti keletą klausimų mūsų svečiui? – Pasiteiravo Aiskauda.
- Vykdyk. – Atsakė Vištakumas ir daktaras kibo į darbą.
Kapitonas ir Lola stebėjo pokalbį. Tarp klausimų ir atsakymų buvo šioks toks uždelsimas, kurį buvo galima suversti ilgalaikiui užšaldymui. Tik Lola darėsi vis labiau apsiniaukus: ji susiraukusi varstė subjektą akimis tarsi norėtų jį prapjauti ir išsiaiškinti, kad yra negerai. Ir staiga jos veidas nurimo, išsiskyrė tik išsprogusios akys.
- Kapitone...
- Taip?
- Aš supratau, kas su juo negerai. Aš supratau... – Lola atsisuko į Grigorijų, jos kaselės sujudėjo kaip gyvatės. - Kapitone, jis neturi minčių!