Svetimas pomidoras II

Nebepamenu, kada gi buvo pats pirmas kartas, žinau tik tiek, kad vaikystėje, galbūt, tuomet buvau penkerių ar šešerių. Nuo tada tai iš pradžių kartojosi kiekvieną rytą, vėliau bent kartą per savaitę. Tėvai manim netikėjo...

Rausvai saulei tyliai iš dangaus leidžiantis į žemę trumpam nusimindavau: žaidimų laikas baigiasi, tuoj teks grįžti namo. Regis, draugams dėl to nebūdavo per daug liūdna. Paklusdami tėvų sudarytai tvarkai visi kartu sutemus grįždavome namo.

Uždarius buto duris iš vidaus lauko tamsą ir tylą pakeičia televizoriaus garsai ir šviestuvai, imituojantys danguj kabančią saulę, vėsų orą – radiatorių gaminama šiluma (matyt, buvo žiema), o žaidimus su draugais – televizijos programų stebėjimas kartu su mama ir tėčiu. Taip užbaigiama,, sunki darbo diena“, galima ir patingėti, net kalbėti nebereikia, kalbas irgi gamina – TV.

Atsigulu į lovą, o kuris nors iš tėvų užrakina duris, išjungia šviesas. Tuomet naktis ateina ir į mūsų namus. Tik nebėra kada ja pasidžiaugti – reikia miegoti. Tėvai užsidaro kitame kambaryje, kad aš mažiau girdėčiau, kaip jie knarkia. Užmerkiu akis, bet miegoti neskubu. Tyliai kvėpuoju ir pagalvoju apie vaiduoklius, kodėl jie nenori, kad juos pamatyčiau. Kai tik atsimerkiu, jie išnyksta, o užsimerkus sklando šalia ir stebi mane, miegantį. Kodėl jie neina pažaisti su saviškiais, draugais, jei tik tokių turi?..

Pabudęs ant šalia mano lovos stovinčio stalelio randu pomidorą, raudoną ir didelį. Nebekalbu su tėvais apie tai, nes jie nenori tuo tikėti. Sako, kad vaiduokliai nieko žmonėms nedovanoja: jie tik pavydi mums, pavydi gyvybės.

Vieną pomidorą kartą nusinešiau į daržą, kai mama mane ten nusivedė, tik aišku jai jo nerodžiau. Užkasiau į žemę ir kai vėl atėjome po savaitės, jų ten buvo daugybė. Mamai ravint lysves nuėjau pasižiūrėti. Prie mano pomidorų stovėjo kažkoks vyriškis, vieną jų laikantis rankoje. Pasiūlė man, tačiau greit atbėgusi mama neleido paimti pomidoro iš vyro rankos. Ji greit nusinešė mane atgal. Tą vakarą kalbėjo tėčiui, jog svetimas vyras norėjo man padaryti kažką blogo, ji nemačiusi jokių pomidorų, tik kruviną ranką, besitiesiančią link manęs. Mama liepė daugiau niekada jos šitaip nebegąsdinti. Gerai; aš mačiau jos akis, nežinau kodėl, bet jai visa tai labai nepatinka.

Prieš miegą pažadėjau mamai, kad stengsiuosi daugiau niekada nematyti tų pomidorų. Ji atrodė kartu ir nudžiugusi, bet ir labai susirūpinusi.

Tą naktį parašiau vaiduokliams raštelį, kad daugiau jie nepaliktų man jokių dovanų. Aš buvau dėkingas, bet daugiau nebereikia. Ryte raštelis buvo savo vietoje, o šalia jo ir vėl pomidoras. Tai buvo pirmas kartas, kai jį išvydęs aš šiek tiek išsigandau. Neėmiau jo į rankas, tiesiog ignoravau. Po kiek laiko jau pasitaikydavo rytų, kai pomidoro neberasdavau. Pirmąjį kartą labai nudžiugau, vėliau tai pasidarė lyg loterija: ar atsimerkęs išvysiu jį, ar ne. Prisipažinsiu, kai jį išvysdavau gana dažnai nusišypsodavau. Tik ta šypsena man būdavo svetima, vaiduokliška.

Šiąnakt sapnavau, kaip neaiškios formos pilka sklandanti masė ištraukia iš vaiko širdį ir padeda ją netoliese, kad jis galėtų ją apžūrėti, pažinti. Vaikas ilgai į ją žiūri, kol galiausiai pastebi, kad jo širdis tapo tokia pat pilkšva mase. Tąkart atsibudęs pažvelgiau į pomidorą. Taip, šįkart jis ten buvo. Pastebėjau, kad labai švarus, net blizgantis. Lyg veidrodyje jame atsispindėjo mano besišypsantis veidas.