Tu užverki

Kai keliauji, keliauji per žalumą lyjant
Akys miglą išsiurbtų, išlytų be garso.
Visos dangiškos lyros tik augančios votys
Išsilygtų sekundę be garso, be melo.

Tu užverki akis jos tik girgždančios durys.
Nuo stogų  nuo vamzdynų į gyslas upelių
Bėgs ratilai delčios pilnaty prisiminę
Veido įspaudus - iškreiptą mano likimą.

Ir teisingai sapnuosi suvoksi be skausmo
Trapią lykumą lyjant ar inkščiantį vilką,
Tik varnėnai išles sirpiai vyšnią kraujuotą
Ir bus liūdna dangaus naktimi subjauroto.

Kai paliksi ledyno slinktim - akmeniu juodu,
Be gyvybės kaitra - saulėj grumstančiu moliu-
Tu  žolynais akių  draikanoj išrišimą supynęs
Kalbėsi  aklažodžiais ritmiškai rytmečio tylai.