Juodas dangus, matai?

Mirguliuojantis rūkas.
Jausmais.
Spinduliuojančiais ir išblėsusiais.
Plačios medžių viršūnės užstoja šviesą.
Apačioje tamsu.
Per tamsu.
Nematau Tavęs.
Tik jaučiu. Kvėpuoju Tavim.
Jaučiu Tavo žvilgsnį ...
Glostantį mane ... Mylintį.
Girdžiu Tavo šlamesį, Tu šalia.
Bet negaliu ištart nei žodžio, Tu per toli.
Kojomis jaučiu drėgnas samanas ...
Jos sudrėko nuo mano ašarų.
Netikrų.
Jaučiu kaip jos auga, kaip ir tai kas yra manyje.
Plieninio ir kratančio.
Pakeliu akis į viršų.
Ant mano veido užkrenta juodo kraujo lašai.
Iš Tavo akių, žiūrinčių iš viršaus.
Jie bėga mano veidu.
Kas kartą sukeldami mano viduje kažką naujo.
Man dar nepažįstamo.
Jau teka lūpomis, beveik jaučiu jų skonį.
Man gera.
Atbula ranka nusibraukiu juos.
Kraujas vis dar juodas.
Paragauju.
Skonis Tavo esybės, kančių.
Apsidairau.
Tavo prisiminimas jau išblėsęs.
Nebematau Tavo šešėlio, nebejaučiu.
Girdžiu tik Tavo juoką.
Ironišką ir patenkintą.
Pabaidyti paukščiai pakyla į darganotą dangų.
Nakties dangų.
Daugybė paukščių, palikusių mane vieną.
Su Tavo juoku.
Žudančiu.
Norėčiau išnykt kartu su jais.
Bet negaliu pajudėt iš vietos.
Mano kojos tvirtai apraizgytos erškėčiais.
Ryškiai raudoni lašai vienas po kito palieka mano kūną.
Pasitraukia iš mano gyvenimo lengvai nusėsdami ant išdegusių samanų.
Nuo mano netikrų ašarų.
Tavo juokas vis garsesnis, Tu gėriesi mano skausmu.
Suklupau.
Parkritau ant įšalusios žemės.
Įšalusios nuo mano neapykantos.
Pasaulis sukosi, nepriimdamas manęs.
Tavo juokas jau šalia manęs, juokiesi tiesiai man į ausį.
Jis griaudėja manyje.
Atsimerkiau.
Pasaulis vis dar sukosi.
Mačiau tik Tavo akis.
Mylinčias ir bijančias.
Iš kurių vis dar tekėjo juodi kraujo lašai.
Jais tvindei mano sielą.
Stebėjai ir laukei ...
Kol aš juose paskęsiu.
Paskendau.
Paskendau Tavyje.
Tu įveikei mane.