Esmė (Esamė)

Dėlioju savo akmenis po vieną
į dar man nepažįstamas erdves
kai akmenys suras erdvėse vienas kitą
tuomet juos pavadinsiu savimi
Ir vis dėlioju vis dėlioju
senus kraštuos, o kartais į save
naujus, švarius viliojančius begarsius
į patį branduolį, kad neriedietų į šalis
Kai vienas kitą slėgs, kartosis
jų piramidę pavadinsiu šventykla
kuriai aš melsiuos - melsiuos sau
o mano kapas vis į viršų kils
Dėlioju ir tada, kai nematau jų krašto
erdvė akmenyse - ją pavadinsiu savimi
o akmenys nebemokės kalbėt po vieną
nebereikės
erdvė juose kalbės
Dėlioju vis, kad aidas būtų dar tolesnis
jį pavadinsiu savimi
aš aidas - sklindantis aukščiau virš savo kapo
aš ne akmuo
buvau akmuo
dabar tiesiog Esu