Kaliniui

Tu meilės įkaitas esi,
Vagie ramybės ir širdies!
Mintis apie mane neši,
Kaip sunkų kryžių ant peties.

Galėtumei numesti pakelėj
Ar sutiktam kam atiduoti,
Tiktai prie jo jau pripratai
Laikas nuo laiko parymoti.

Kartais tai suteikia palaimą,
Daugiausiai, rūpestį ir tiek.
Tik negailėk savęs ir laiko
Ir to, kas buvo, negailėk.

Nors kalinys esi, belaisvis,
Tebus kančia ši maloni.
Priimki nuosprendį lyg vaišes –
Būt mano pasmerktas esi.