Berniukas ir vynas

Po svaiginančia vynuogynų saule, po įkaitusia kvapnia žeme, apsamanojusiais laipteliais į apačią, miega šiltas vienuolių rūsys. Šioje išmintingų akmenų tvirtovėje, dvasininkai brandino vyną.

Štai ir šiąnakt. Didelėje riešutmedžio statinėje, nuogas garuoja šiltas vynas. Smalsi akis, pro tvirtų ąžuolinių durų rakto skylutę, nerimastingai laukia. Karšti prakaito lašeliai, gilus slopinamas alsavimas. Širdis plėšte plėšo jauną krutinę. Laikrodžio rodyklėms ir vasaros žvaigždynams artėjant ties vidurnakčiu, pasirodė Ji. Jauna akis stipriau prisiglaudė prie ažuolinės raktų skylutės. Iš magiškų rūsio šešėlių išplaukė daili gyvybė. Jos pėdos, lyg plunksna, plasdeno šaltu rūsio grindiniu. Nė vienas garselis nesuvirpėjo! Sustojo ties statine. Švelni ranka suvilgė šiltą skystį rišutmedžio šarvuose. Akis už durų ima drebėti, krečiama malonaus jaudulio. Menkas, permatomas būtybės apdaras nuslydo dailiu įkaitusiu kūnu. Akis švelniai vingiuoja apnuogintais apvalumais, vos vos žvilgsniu suvilgydama minkštą odą. Būtybė grakščiai pasistiebia, uždeda rankas ant statinės krašto, perkelia vieną koją, po to antrą, ir panyra į šiltą vyno glėbį. Akis godžiai ryja stangrią sielą, raudoname, lyg ugnikalnio syvai, skystyje. Švelnios būtybės rankos lėtai pakyla ir lipniu raudoniu nuplauna laibą kaklą. Jos akys, slepiančios tiek mistiškos energijos, sukauptos per šimtmečius keliaujant žvaigždynais! Vyno lašai laižydami kūną, slenka žemyn paliesdami kiekvieną pašiurpusios odos nelygumą. Jos delnai apglėbia ir suspaudžia prinokusias krūtis. Švelniai atleidžia, suvirpa jose glūdinti aistra. Iš šilto vyno globos išnyra stangri koja. Delnai (ir akis) vingiuoja ir sustoja ties karšta šlaunimi. Spusteli, paglosto ir toliau slenka. Vėl sustoja. Ties alsuojančiu gyvybe juodų rūgių trikampiu. Suvilgo minkštą paslaptį delnuose suspaustas vynas. Ah, kokia naktis! Kvepianti mistika ir svaiguliu.

Būtybė švelniai nusileidžia ant šalto grindinio. Akis dar spėja pasimėgauti ištirpstančiu tamsoje garuojančiu kūnu. Vidurnaktį dar sklando šilti ir švelnūs kerai.

Šilkinėje tyloje akis stumteli tvirtas ąžuolines duris. Sugirgžda. Jaunas berniukas nedrąsiai, patyliukais artinasi prie statinės, kurioje katik mirko daili gyvybė. Apsidairęs ar niekas nemato, berniukas persisveria per statinės kraštą. Viena ranka laikydamas ant riešutmedžio pakibusį savo kūną, kita pasėmė saujelę šilto raudonio. Priartėja lūpomis. Kvepia. Ar tai aistra? Pabučiuoja šiltą, saldų skystį. Dieve mano! Gurkšteli. Užsimerkia (o gal apanka?). Dieve mano...

Apsamanojusiais laipteliais aukštyn, brėkštant rytui, kilo vyriškižingsniai.