Supančios aplinkos pažinimo ribos, tiesos ir netiesos santykis

Supančios aplinkos pažinimo ribos, tiesos ir netiesos santykis
    bei tarpusavio bendravimo ypatybės

Filosofinis klausimas, ar pasaulis yra pažinus? – suskirstė filosofus į dvi pagrindines sroves.
Vieni jų teigia, kad pasaulį pažinti (suvokti) negalima. Juos pavadino agnostikais.
Antrieji teigia, kad žmogaus proto galimybės yra neribotos todėl, be galo tobulėjant, galima pažinti visą mus supantį pasaulį.
Man artimesnė antroji kryptis. Skiriasi tik požiūris į pažinimo objektą.
Šio skirtumo nagrinėjimui ir skiriu šį straipsnį.
Reliatyvumą pasirinkdamas kaip metodą, vadovaudamasis šiuo principu, nustatau pradžios ir pabaigos tašką. Gaunu pradžią ir pabaigą apskritime, kurį galiu prilyginti begalybei. (Įsivaizduokite judėjimą ratu. Jis taps begalybe.)
Norint begalybę įsivaizduoti detaliau ir pagrįsčiau, reikia pritaikyti reliatyvią tiesės sąvoką begalybėje. Ši sąvoka sako, kad tiesę pratęsus erdvėje iki begalybės, tiesė išlinks ir kažkuriame taške susikirs, nubrėždama apskritimą. Deja, pagal tą pačią reliatyvumo teoriją tiesė negali susikirsti dėl tos pačios išlinkimo priežasties. Tai paaiškinama labai paprastai. Jeigu grafiškai nutiesime tiesę begalinėje erdvėje, kuri išlinks iki apskritimo kreivio, jau keturmatėje koordinačių sistemoje jos projekcija turės įgauti tiesės formą, kas negalimas begalinėje erdvėje. Tačiau ši projekcija nebus išlinkusi iki susikirtimo, nes jos ilgis prilygs tik diametrui, o ne visam apskritimo ilgiui per kurį tiesė tiek išlinksta, jog uždaro apskritimą. Žinome, kad begalinėje erdvėje egzistuoja begalinis skaičius projekcijų. Tai reiškia, kad tiesė begalinėje erdvėje gali patekti į tą patį pradžios tašką tik praėjusi begalybę projekcijų. Taigi, tiesdami tiesę begalinėje erdvėje gausime geometrinę figūrą, panašią į siūlų kamuolį, tik “siūlų” vijos negali “lipti” viena ant kitos, o turi susilieti, išlaikydamos tą patį apskritimo spindulį. Taigi, gavome paprasčiausio rutulio geometrinę figūrą, kuriame tiesė užima tik jai skirtą plotį, tačiau vyniojasi apie šį rutulį įvairiomis kryptimis, vijoms kertant viena kitą visame rutulio paviršiaus plote.
Tiesės pradžios judėjimas rutulio paviršiumi, štai jums ir begalybė!!!
Ją galima išmatuoti, pasverti, sulyginti ir t. t.
Beja, šitaip įsivaizduojant begalybę, nesunku duoti atkirtį dabartiniams “absurdų teorijos” ideologams, teigiantiems, kad nėra ribos tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir netiesos. Nėra saiko ribos tik tarp jų noro sumenkinti žmogų, padaryti iš jo mažai mąstančią būtybę, paklūstančią jų valiai.
Iš tiesų, santykis tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir netiesos filosofiškai gana sudėtingas. Tiek gėris, tiek tiesa, grafiškai judėdami begalybės orbitomis, pasiekia saiko tašką ir perkirsdami jį pavirsta savo priešybėmis. Mums sunku išlaikyti norimą rezultatą, kai jį reikia laikyti reliatyviame atstume nuo reliatyvaus saiko taško, nes vertybė, pasiekusi saiko tašką yra jau tiek iškrypusi, kad esti pasirengusi virsti savo priešybe.
Raudonšonis obuolys bus raudonas tik tame taške, kuriame raudonumas intensyviausias. Ten, kur raudona spalva pereina į žalią spalvą, obuolys nebus raudonas. O tai nėra teisybė, kad obuolys ne raudonšonis. Tai patvirtinti turime du kelius:
Pirmasis – pasirenkame požymį, kuriuo apibrėšime daiktą (demokratinis kelias) Susitarimas, kokį obuolį laikysime raudonšoniu. Galime susitarti, kad obuolį laikysime raudonšoniu, jeigu to raudonumo tebus nedidelis plėtmelis. Tai ir bus tas tiesos suvokimas, kad absoliučios tiesos nėra, yra tik mūsų subjektyvus tiesos įvertinimas. Bet individo tiesos suvokimas negali tapti faktu tikrosios tiesos nustatymui, nes individas, kai jam trūksta informacijos, gali matyti tik žaliąją obuolio pusę. Tada jis teigs, kad yra visiška netiesa, jog obuolys - raudonšonis.
Bet mes suvokiame, kad egzistuoja idealiai raudonšonis obuolys, kuriame tiek raudonos, tiek žalios spalvos bus po lygiai, įvertinus net spalvų intensyvumą. Tai reiškia, kad egzistuoja ir tikroji tiesa, tik jos įrodymui reikia daug pastangų. Nenorėdami dėti tų pastangų dažnai pasirenkame mums patogų tiesos ir netiesos suvokimą ir tvirtiname, kad absoliučios tiesos nėra. Įrodymui, kad absoliuti tiesa egzistuoja, galime pasirinkti antrąjį tiesos nustatymo kelią.
Antrasis – matematiškai paskaičiuojame, kokią dalį obuolio užima raudonumas (net jeigu obuolys bus begalinis) matematiškai galėsime išreikšti 0, 5 /∞, 0, 8 /∞.
Gauname konkrečius skaičius, kuriais vadovaudamiesi, galime pasakyti konkretų atsakymą. O jeigu begalybę paversime apskritimu, arba, kad ir rutuliu, tai tokio atsakymo radimas dar labiau supaprastės, nes atsiras papildomos geometrinės sąvokos: styga, lankas, kampas ir t. t.
Naudodamasis tokia pačia begalybės samprata bandau rasti žmogaus proto ribas ir tai man pavyksta.
Žmogus, savo protiniu išsivystymu, yra pati tobuliausia mums pažįstama būtybė. Jeigu pavyktų kosmose surasti protu tobulesnę būtybę, tai tokiai būtybei būtų galima taikyti tas pačias proto ribų nustatymo taisykles.
Istoriniame tarpsnyje galima rasti  gana sudėtingų proto apibrėžimų, kurie neretai net prieštarauja vienas kitam. Manau, kad šiame sudėtingame apibrėžimų labirinte ir buvo “pamestas” tikrasis proto suvokimas. Nors dar Aristotelis pastebėjo, kad protas gali būti  aktyvus ir pasyvus.
Manau, kad šis filosofas buvo arčiausiai sprendinio.
Aš apibrėžiu protą kaip turimos informacijos visumą. Žmogaus sugebėjimas analizuoti ir išreikšti gautą rezultatą nėra išskirtinė savybė, prilygstanti protui. Informacijos analizė ir gauto rezultato išraiška tai tik turimos informacijos fragmentų atrinkimas ir sudėliojimas tam tikra tvarka. Kad galėtume atrinkti reikiamos informacijos fragmentus, turime turėti informacijos visumą.
Informacijos visuma yra pagrindinė sąlyga proto apibrėžime ir ją drąsiai galime prilyginti (sutapatinti) su protu.
Šiuo aspektu nenagrinėjamas atskirų informacijos fragmentų atrinkimo teisingumas, nes tai kita – tiesos ir netiesos sąvoka, kurios pagrįstumą galima nagrinėti naudojantis ta pačia proto ir informacijos visumos samprata.
Tik sutapatindamas protą ir informacijos visumą, galiu žmogaus protines galimybes apibrėžti baigtiniu dydžiu. Jos gaunasi štai tokios:
Žmogus turi apie 15 milijardų protinių ląstelių, kuriose yra užšifruota žmogaus visa pasaulio pažinimo informacija. Šią Dievo dovaną individas gauna kartu su paveldimais genais, atsinešančiais informaciją nuo savo pirmojo egzemplioriaus laikų. Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad iki savo genų perdavimo patobulintų gautus genus. Žmogaus gyvenimo prasmė yra šios informacijos pernešimas laike ir erdvėje.
Analogiškai sutvarkyta ir kitų  gyvų organizmų protinė sandara. Tik turimos informacijos kiekis ir kokybė skiria atskiras būtybes vieną nuo kitos, bet visų jų informacijos kiekis turi ribas.
Kiekviena gyva būtybė per savo genus atsineša į šį pasaulį jau susikaupusią informaciją, užkoduotą jų turimose protinėse ląstelėse. O ši informacija siekia laikus, kai atsirado pirmasis egzempliorius.
Iš ko paveldėjo pirminę informaciją žmogus, lai įrodo tie, kurie nagrinėja žmogaus atsiradimo priežastis.
Žmogus, kaip ir kiekviena kita būtybė per savo gyvenimą ne kaupia informaciją savo smegenyse, o tik išmoksta jos daugiau atskleisti. Jau anksčiau buvo įrodyta, kad žmogus naudojasi maždaug 0, 5% savo protinių ląstelių. T. y. jis atskleidžia informaciją, kuri užkoduota maždaug 75. 000. 000 ląstelių. Kita informacija, slypinti žmogaus smegenyse jam yra sunkiau pasiekiama, nes per savo patirtį, supančią aplinką, išsilavinimą jis neišmoksta šia informacija pasinaudoti. Žmogaus protinėse ląstelėse esančios informacijos atskleidimas galimas ir per žmogaus nevalingą veiklą. Pvz.: sapnuose, transe, kūrybinėje veikloje, veikiant pašaliniams veiksniams: narkotikams,  alkoholiui, hipnozei, autogeninės treniruotės išdavoje ir t. t. Tokia būsena paprastai apibūdinama kaip “nugrybavimas į lankas”, tačiau tai atsitinka tik todėl, kad informacijos atskleidimas šioje zonoje yra individualus ir nesuprantamas tiems, kurie tokiu informacijos atskleidimo būdu neišmoko pasinaudoti.
Informacijos, slypinčios žmogaus smegenyse atskleidimo būdas, intensyvumas, kryptis ir ribos priklauso nuo mus supančios aplinkos, išsilavinimo, konkretaus žmogaus gebėjimų ir kitų veiksnių.
Žmonės, gimę visi lygūs vėliau išsisluoksniuoja pagal savo protinius pasiekimus. Net ir labai išsilavinusių žmonių šeimose gimsta vaikai su tomis pačiomis galimybėmis pažinti pasaulį. Paveldimumas pernešamas kitais ne protiniais genais. Paveldimumo genų reikia ieškoti ten, kur paveldimas vaikų panašumas į tėvus, paveldimos ligos  ir kiti paveldimumo reiškiniai.
Grafiškai pasaulio pažinimo procesas atrodytų taip: 




Atsiprašau, grafiko negaliu įterpti.






1. Geltona spalva pažymėta žmogaus protinės informacijos visuma 15 milijardų protinių ląstelių, kuriose užkoduota visa žmogui leistina informacija.
2. Žalia spalva pažymėta vidutinių gabumų žmogaus informacijos atskleidimo faktinė geba.
3. Raudona spalva pažymėta išsilavinusio žmogaus informacijos atskleidimo faktinė geba.
4. Juoda spalva pažymėta šiuolaikinio žmogaus, gilinančio savo žinias siaura, bet kryptinga linkme informacijos atskleidimo faktinė geba.
5. Mėlyna spalva pažymėta informacijos atskleidimas nevalingais veiksmais.
Išvada: Norint pažinti pasaulį reikia plėsti informacijos atskleidimo ribas, tačiau plečiantis pažinimo riboms atsiranda saiko riba, kurią peržengus, vertybė pereina į savo priešybę. Žmonės negali suprasti vieni kitų. Plotas tarp žalio ir raudono suvokiamas tik išsilavinusiam žmogui. Žmogus, turintis vidutinius gabumus negali bendrauti profesoriaus lygio žiniomis. Bendras plotas užimantis juodos spalvos zonas toks mažas, kad bendrauti jiems tarpusavyje beveik nėra prasmės. Nebent temomis apie maistą, seksą, orą… Tai jau jaučiama dabar, bet gali tapti ateities bendruomenės rykšte.
Ar gali Žmogus, labiausia išsivysčiusi protinė būtybė tai leisti???





Albertas Drešeris                                       
Marijampolė