Mano draugė Leti ir uogienės

Mano draugė Leti parsitempia du kibirus iš sodo ir verda uogienę. Vidurnakty ji sėdi pas mane nusvarinusi rankas ir verkia.
        - Leti, -sakau. –Tau negalima gerti arbatos tokiu metu.
        - Žinau. Kitaip neištempčiau. Privalau būti moterimi.
        „Vargšelė mano Leti, tu ir esi. “ Kabinu serbentų uogienę, nebe tepu, o dedu storą storą sluoksnį ant persišviečiančios riekutės, įspraudžiu jai į rankas. Leti valgo, o ašaros sproginėja ant serbentų. Ji labai pasiilgsta serbentų, nes jis mėgsta braškes.
        Mano draugė Leti kartais man primena mažą šiksnosparniuką – šast viename kampe, šast kitame. Kalbuosi su jos vyru apie egzistencinius dalykus, bet nematau jos veido, nei figūros, nei šiandienos rūbų. Šast, šast, šast: šešėliuotas dvelksmas, miniatiūrinis šiksnosparniukas, kuris kabo, galbūt, tik naktį. Man gera jausti, kad ji yra čia. Man negera.., norėčiau, kad ji sėdėtų šalia ir  valgytų serbentų uogienę, o to voro nebūtų. Jaučiu, kaip nematomos ašaros kapsi ant braškių, šypsausi ir sakau:
        - Jūsų žmona stulbinančiai gera šeimininkė.
        - A Leti.., jai siaubingai trūksta moteriško subtilumo, žinote to, kurį turi kitos moterys, -atsako man voras.
        Nuo to laiko nebesilankau pas juos, bet ir jos vizitai vis retėja ir retėja. Keista, kaip subtiliai jų  išnykimas sutampa su jos pergamentėjančiu veidu – jie abu išblykšta negrįžtamai.
        Žinau, kaip ji mėgsta serbentus. Turiu pasistačiusi stiklainiuką ant stalo. Žiūriu į jį, bet neprisiruošiu nunešti, bijau, kad jos neberasiu, kad nebebus likę nė to šast, šast, šast.
        Mano draugė Leti vėl parkiuldina iš daržo, patiekia vakarienę, tąsosi su agurkais. Gerokai po vidurnakčio pakrinta ant kėdės ir nebegali savęs atplėšti nuo jos, idant išsivirtų puodelį arbatos. Prisimena, kaip mes sėdėdavom ir valgydavom serbentų uogienę, ir ašaros pradeda sproginėti jai ant rankų. Rankos šiek tiek pašviesėja, išlenda balta Leti oda, bet tuo metu ateina voras ir atsiremia į staktą.
        - Leti.., už ką tu man šitaip? Visos moterys kaip moterys... Pasižiūrėk į savo rankas. Leti, nejaugi tu taip ir eisi miegoti? Tokiomis panagėmis?
        Jo galva atsilošia ir, kūnui išsilyginus, taip pat atsiremia į staktą, o skausmingai sustingusiose akyse sužvilga ašaros.
        - Aš nebegaliu daugiau, Leti, tu mane žudai. Nuolatos. Nepaliaujamai. Tu niekada nieko nepasakai. Nepasakai nieko tokio, kas sujudintų mano dvasią, mano vienatvę galų gale. Net ir ta tavo draugė nebeateina.., turėtum pasimokyti iš jos, Leti. Ji kalba, o jos akys švyti, ji diskutuoja bet kokiomis temomis žaismingai ir lengvai. Ji yra moteris. Aš jau nekalbu apie jos panages, Leti.
        Tada Leti, tarsi užsukta ar pažadinta jo ašarų, atsistoja ir, kadangi nebeturi jėgų išsivalyti panages, paėmusi peilį nusikapoja pirštus – čiakt, čiakt, čiakt. Tada ištempia virtuvinį rankšluostį vietoje drobės ir pradeda tapyti, braukdama strampais išraiškingus ir ekspresyvius potėpius.
        Dabar Leti rengia parodas, per pristatymus gracingai mojuodama apibintuotais pirštais. Žinau, kad  braškės tapo jos mėgstamiausiomis uogomis ir ji net išrado keletą naujų uogienės virimo būdų. Leti vyras be galo didžiuojasi ja. Kai jis valgo braškių uogienę, ji tapo virtuvėje ir kartais šūkteli jam vieną kitą frazę apie būsimąjį paveikslą. Tiesa, namuose privalo niekada netrūkti tvarsliavos, užtat problemos dėl panagių išnyko. Ir dar – dabar Leti vadinasi Ledi. Tai jos vyro dovana gimtadienio proga.