praeitą vasarą...

pamažu niaukėsi... saulės liko vis mažiau ir mažiau... vis tamsesni debesys kažką dundėdami artinosi... bus lietaus...

Ji galvojo, kad vėl, kaip ir kiekvieną kartą, į žemę nukris tik keli lašai, kuriais nespės pasidžiaugti net augalai, savo ištroškusia gležna žaluma kviečiantys lietų... o ką jau čia žmogus... jis gali atsisukti vandens čiaupą ir mėgautis gaivuma... gali... bet tai - civilizacijos sumanymas, o Jai taip reikia gamtos... to, kas tikra...

bus lietaus... kartojo mintyse ir akimis sekė dangų... griausmas stiprėjo... negi kažkur kitur?... nejau praeis pro šalį?... maža dangaus ugnis... artinasi...

nebuvo pavienių lašų... viskas liejosi kaip iš kibiro... dangus raudojo ir savo ašaromis gaivino žemę... žemę, kurioje tiek daug ištroškusių... žolės ir mažutės gėlytės šypsojosi... krūmai lenkė šakas dėkodami už gaivaus vandens gurkšnį...

basomis kojomis ištiesusi rankas liūtyje stovėjo Ji... veidu ritosi ašaros, o gal lietaus lašai... Ji šypsojosi...