Romeo monologas Dievui

Aš nežinau nieko labiau varančio iš proto. Nežinau nieko švelnesnio, minkštesnio, dar niekas šiltai taip ne alsavo drėgme, dar niekur taip godžiai nenorėjau panirti.  

  Dieve mano, ar galima kreiptis į Tave šiuo reikalu? Ar gi ne tu mus prakeikiai nešiotis šią šiltą silpnybę? Obuolys nuo obels... Beje, Dieve, ačiū už nuodus, ir ačiū už glitųjį žaltį. Telaimina tave... Aš tave laiminu, jei tau tai ką reiškia. Mes esam para, du veidrodžiai stovi vienas prieš kitą.
  Dieve, mes gimėm tešloj. Šiltoj drėgnoj košėj aš priemiau tave. Po daugelio metų, nuodeme kvepančius rūgių laukus, aš glosčiau ranka. Obuolys grįžta į obelį. Tą lipnią akimirką, kai akys apsunko nuo saldumu varvančio sirupo, tu mane pasmerkei. Ir už ką, Dieve? Pats ją sukūrei. Pamišėlis Froidas buvo teisus. Jis kužda į ausį, išduoda. Oi Dieve, ne aš, ne aš sukūriau pieno puta liestą odą, ne aš pirštu piešiau jos virančio kūno linijas. Žudanti, žlugdanti, į žemę, į purvą, aš basas, man šalta, man reikia, į trobą, per lietų pijokas, aš naktį, skverbiuosi... Tapyk, tepk aliejų, ant jos geometrijos. Ir minkštos, apvalios, įraudusi oda, ji šnibžda man... Taria žodžius. Šį kart aš ne kurčias! Dėje, ir ne aklas. Aš priimu sultis, maišau su nuodais. Aš silpnas? Ne, neteisingos taisyklės, gerbiamas pone. Aš myliu ją, Dieve.

Beje, Dieve, turi prieš mane ginklą - be jos negyvensiu.