Kitoks ruduo...

Praha
Karolio tiltas
Staugia šaltas vakaras
Kitoks ruduo...

    Brangiausias perlas Čekijos valdovų karūnoj. Sostinių sostinė. Bohemiškas lobis.
Kvėpuojantis paraku. Alsuoja pelėsiu šis miestas. Atsiduoda Kafkos tragedija.
    Pamišelio akys, nešamos tūkstančių balselių, galingai, lyg ištvinusi upė, veržiasi barokiniais skersgatviais, skrieja virš grindinio, gatvių ir aikščių. Lekia pamišelio akys! Išsprogusios, dega aistra. Vis veržias, vis skuba. Griauna ir trupina kliūtis, rauna medžius su šaknim. Jos tokios galingos! Pamišelio degančios akys... Vis lekia, vis dunda, skubėdamos, gatvėmis, išdegs šitos akys, gi toks didis greitis! Ir... STOK! (Iš inercijos vėjas dar skrieja toliau šlapiu grindiniu). O akys sustojo. Nustebusios žiūri. Uragano kely, nebyliai sustingęs vienišas siluetas. Pamišėlis rimsta. Ir liūdna jam daros. Ir liūdna... Jis tyli ir stebi vienišą žmogų. O gerklę rakina Jos ilgesio peiliai.

Ant tilto
Tą staugiantį šaltą vakarą
Kitoks šis ruduo... Jau kitoks...

  Širdis. Dailios moters kūne. Įsupta į gedulo rūbus. Glostoma skausmo. Nieko nematančios akys skęsta šaltuose Vltavos vandenyse. Purvini ir išblukę lapai, kartu su bejausmėmis ledinėmis lietaus adatomis, pjausto Jos kūną. Permirkę rūbai. Draskomi juodo rudenio vėjo.
  Jos kūnui ne šalta. Tik stingsta širdis. Tyliai rūsena Jo virpinamo pianino aidas...

... Širdis vos vos jaučia... Ir rankos... Beribį švelnumą. Lūpos vis laukia bučiuojant. Tą tolimą naktį, birželį. Nedrąsiai, obelų šlamesį, slaptingai grojant žiogams, dviejų širdžių valsas, kai lūpos artėjo į pirmąjį bučinį. Tą naktį, birželį. Laiminga Ji! Be galo! Pirmosios šypsenos, žodžiai lyg vilna. Širdis jautė Jį, kvėpavo Jo šiluma. Pirmoji naktis... Kaip myliu gyvenimą! Vakarais šiltai, tyliai sningant Jie tapė... Šypsojos, kuždėjo ir kūrė sau laimę. Vyliojo Jos juokas, Jos moters kerai. Šypsojos Ji jam, kvepėdama rožėmis. Skaistus jaunas žiedas, pražydęs gyventi. Laiminga Ji - myli! Ir miestai, kalnai, ir dangūs ir jūros... Visur Jai taip gera, šalia grojo Jis...

    Auksu tviska ruduo gražiausiame perle, ant Karolio tilto. Jis Jai sukuždėjo - „Tekėk už manęs“...
    Ruduo jau kitoks... Ant ledijančio šlapio pirštelio blizga auksisnis žiedas. Šaltojoj nakty tvyskėjimas primena dainą „Kaip myliu Tave..! „. Dainavo krutinė, kai klausėsi Jo.

... Pianinas vis grojo. Vis virpino mylimos rankos švelniausias liepsnas, laimingoj širdy. Vis grojo, ir grojo, ir virpino, grojo... Vis grojo... Vis grojo... Vis...
Sustingo tyloj, kai giltinė glostė...
Tyla. Pjauna. Smaugia. Viena Ji. Vienatvė...

Staugia šaltas vakaras
Kitoks ruduo...

    Nė vienas poetas, tapytojas, dainius, nieks nenupieš šitos širdgėlos, skausmo. Per didelis.
Kai dingsta pasaulis. Prasmė, kai pradingsta. Alsavimas naktį, šalia šiltas kūnas, kai dingsta. Taip spengiančiai tuščia. Diena, tai kankynė, o naktys... Neklauskit!
    Kitoks šis ruduo...
    Akimirka laimę nusinešė. Paliko tik rudenį. Verkiantį, šaltą... Tik skausmo grandinę ir veriantį ilgesį. Gali rėkti, šaukt, maldaut... Bet tyli rojalis. Tylės amžinai. Tik dulkės ir aidas.

    Pamišėlio akys pasruvo. Bet, Dieve, kodėl? Taip noris priglaust ir paguost. Bet jis tiktai akys. Pamišelio akys.

Tą kitokį rudenį...

    Ilgesiu kvepianti Jaunoji nusuko akis nuo šaltosios Vltavos ir patraukė šlapiu tiltu į tuščius namus. Jos nematančiose akyse perlu sužibo ašara. Ritosi žandu ir pliumtelėjo į grindinį. Tokia sūri, kaip artimiausio mirtis ir gili, kaip eilėraštis.

Tą vienišą rudenį
Kai pianinas nutilo
Tą šaltą, kitokį rudenį...