Renata, Renata!

Sidabrinis BMW  lėkė gatvėmis, balos tyško į šalis, aptaškydamos šaligatvius ir jais einančius žmones. Pro tamsintus langus nesimatė, kas sėdi už vairo.
Renata vairavo greitai, jai buvo nė motais viskas aplinkui, tik prieš perėją spausdavo stabdžius, kad praleistų gatvę pereiti norinčius piliečius. Jau netoli... jau greitai...
Bet kažkodėl ši mintis jos visiškai neguodė. Jau iš anksto žinojo, kas bus. Kokius žodžius išgirs, palydėtus priekaištais. Dar minutė, ir automobilis įsuko į kiemą. Didžiulis mūrinis namas kaip kalnas iškilo prieš akis. Keista, pagalvojo Renata, vartai atidaryti, tarsi laukdami jos. Ji užlipo laiptukais į viršų ir pabeldė į duris.
- Neužrakinta! – pasigirdo balsas viduje.
Ji patraukė duris, šios lengvai atsivėrė be jokio garso. Gardus kepamos mėsos aromatas pakuteno nosį. Staiga į prieškambarį įbėga mažutė šviesiaplaukė mergytė.
- Mamyte!.. – ir puola Renatai į glėbį.
- Mažyte mano... dukryte... – Renata glaudžia prie savęs mergaitę ir glosto jai nugarytę. – Kaip tu gyveni, saulyte mano?
- Gerai! Tavęs laukiu. Tėtis sakė, kad šiandien atvažiuosi! Aš žiūrėjau žiūrėjau pro langą ir sulaukiau tavęs! – mažylė čiauškėjo be paliovos, ir jos klausydama Renata nusiramino. Jau gerklės nebespaudė sunkus kamuolys, kaip pirmai.
Su mergaite ant rankų ji nuėjo į virtuvę, iš kurios sklido tas gardus kvapas. Prie kriauklės stovėjo moteris – Renatos anyta Vida  ir plovė lėkštes.
- Labas... – Renata pasisveikino.
- Sveika, sveika! Gerai, kad pasirodei, vaikeli. Mažoji taip tavęs pasiilgo, taip norėjo tave pamatyti. – Tai anyta, pati geriausia iš visų, kaip sakydavo Renata. Nors šiuose namuose ji buvo tik svečias, šios moters dėka ji čia visada jausdavosi laukiama.
- Valgysi? Mėsa baigia kepti, tuoj arbatos padarysiu... – anyta vikriai sukinėjosi virtuvėje. Renata linktelėjo. Ji sėdėjo ant minkštasuolio prie stalo ir stebėjo. Dukrelė nučiuožė nuo jos kelių ir nulėkė į kambarį.
Vida, stovėdama prie spintelės, pjaustė agurkus, pomidorus, dėjo juos į dubenį ir pylė grietinės. Renata prisiminė, kai dar čia gyveno, kad labiausiai mėgdavo jos keptus kepsnius. Ji gera kulinarė, tikriausiai ir pati tą žinojo. Virtuvėje tvyrojo jauki tyla. Ramiai čirškėjo kepama mėsa, pro langą nedrąsiai pašvietė saulės spindulys. Lietus baigėsi...
Renata susimąstė. Tarsi karuselė galvoje ėmė suktis prisiminimai. Visada taip būna, kai ji čia apsilanko. Prisiminė, kaip susipažino su Deiviu prieš ketverius metus diskotekoje. Jis pakvietė ją šokti ir nuo to vakaro jie daug laiko praleisdavo kartu. Jie abu buvo “naujųjų lietuvių vaikai” – taip tiek Renatą, tiek Deivį vadino aplinkiniai. Abiejų tėvai turtingi, turintys verslus, prabangius nuosavus namus, vilas pajūry, važinėjantys naujausios markės automobiliais. Ir jiedu nelabai kuo skyrėsi – Renata rengėsi madingais drabužiais, Deivis būdamas šešiolikos jau turėjo automobilį, abu gaudavo, ko užsimanydavo.
Mokykloje tarp bendraamžių jie visada buvo populiariausi, todėl niekas perdaug nenustebo, sužinoję apie jų draugystę.
Kaip Deivis atvažiuodavo pas ją anksti ryte ir į mokyklą kartu važiuodavo, kaip po pamokų į kavines, į kiną lėkdavo. O kai kurio nors tėvų namie nebūdavo, jie ir miegodavo kartu. Neilgtrukus to pasekmė – štai toji mažutė šviesiaplaukė mažylė Karina... Renata prisiminė, kaip jiedu su Deiviu vardą rinko.. Jis norėjo ją pavadinti Giedre, bet Renata nesutiko. Jai lipte prilipo Karina... Ir Deiviui teko nusileisti.
Jie susituokė, apsigyveno Deivio tėvų namuose. Jis dirbo, ji augino Kariną. Atrodė – idealu, bet...
Nepratęs dirbti Deivis greitai pavargo, o Renata, visą šeimyninį gyvenimą įsivaizdavusi gerokai kitaip, irgi palūžo. Riedavosi kiekvieną dieną. Renata nežinojo, ką tuo metu jautė ir išgyveno Deivis, bet ji nekentė visko – netgi Karinos.
Vos metus išgyvenę kartu, vieną dieną su Deiviu susipyko taip, kad Renata nebeištvėrė. Pasakė susikrausianti daiktus ir grįšianti namo. Didžiai jos nuostabai, vyras nelaikė. “gerai – tepasakė. – Bet vaikas lieka su manim. “
Renata tik apsidžiaugė. “Ačiū dievui, turėkis tu tą... tą... mergšę... “ – tokie buvo jos žodžiai paskutinę dieną.
Grįžusi namo, pamena, pirmomis dienomis tik miegojo. Jos tėvai per daug buvo užsiėmę savais reikalais, tad per daug neklausinėjo, manė, gal šiaip susipyko. Bet praėjus savaitei Renata tėvams pasakė, jog su Deiviu daugiau nebegyvens.
- Aš nebegaliu, jo visas dienas nebūna namie, grįžta piktas, pavargęs... O aš visą dieną su vaiku. Rėkia žviegia nesuprasi ko, kas jai darosi, Deivis grįžęs tuoj miegot eina, ar toks turėjo būti mūsų gyvenimas... – Renata jautėsi tokia palūžusi, kad norėjo tik pasikarti.
- Bet vaikeli... – guodė mama. – O kaip Karina?
- Kaip kaip... Deivis pasakė, kad jos man neatiduos. Vida ją prižiūrės. O aš retkarčiais aplankysiu ją.
- Bet juk tai tavo vaikas! Tai tu turi ją auginti, o ne Vida ar dar kas nors!
- Aš pavargau, mama... Kartais gailiuosi, kam iš viso ją gimdžiau...

                  ***  ***  ***
Štai taip pastaruosius trejus metus Renata taip ir gyvena. Jau aprimo aistros, į gyvenimą kitaip žiūri. Su Deiviu nebesipyksta. Atvažiuoja aplankyti Karinos, kartais pasiima ją pas save. Dukrytei beveik ketveri metukai. Ji niekad buvusio vyro nepaprašė atiduoti jai vaiką. Seniau dar Deivis, būdavo, įkalbinėdavo ją, girdi, gal pabandom vėl gyvent kartu, Karinai tavęs reikia... Bet Renata net į kalbas nesileisdavo – prisižiūrėjau šeimyninio gyvenimo tiek ir tiek – ir braukdavo sau per kaklą. Ji žinojo, kad Deivis ją visdar tebemyli, bet ji pati jau seniai suprato, kad jam meilės nejaučia ir vargu, ar kažkada jį mylėjo.
O Karina... Ji daug ką praleido mažylės gyvenime... Nematė jos pirmojo žingsnelio, pirmo “zuikio”... ne jai dukrytė savo pirmąjį piešinėlį rodė, ne jai ištarė “mama”...
Bus tęsinys