Tavo gyvenimas toks, kokia Tavo diena

Tris dienas iš eilės lyja. Sėdžiu pritemusioje virtuvėje ir geriu arbatą. Savaitgalis baigiasi, galva tuštutėlė, jokių minčių, jokių siekių ar planų nuveikti ką nors gera žmonių labui. Netikėtai toptelėjo mintis: „O jei visas gyvenimas toks - tik sėdėjimas ir svajojimas“. Nuo minties, kad šitaip eina MANO VIENINTELIS GYVENIMAS, per nugarą nubėgo šiurpuliukas. Užplūdo juodžiausių ateities vizijų laviną ir tik atsitokėjus, kilo noras nupiešti savo idealią dieną su išgyvenimais, linksmais ir liūdnais jausmais bei su nepakartojamais įspūdžiais. Jie atspindėtų mano svajones, tikslus ir nebylius troškimus.
  Su rasotu lašu pasitiksiu rytą. Ore tvyros tyras, švelnus, šiek tiek drėgnas rasotos pievelės kvapas. Atėjus laikui eiti į mokyklą su pasididžiavimu ir ryžtu, degančiu akyse, žengiu tvirtus žingsnius. Mokykla nuo seno man yra ypatinga vieta, nes ten yra dedami žinių pagrindai, kad spėtumėme įšokti į šiuolaikinį informacijos ir žinių traukinį. Mėgstamiausiose pamokose aš ištempęs ausis sėdžiu ir dedu į galvą visas dar neišmoktas ar nežinomas smulkmenas ir pagrindines taisykles. Dauguma šių taisyklių būna paprastos, kitos tiesiog genialios. Didžiausią mano susidomėjimą pelnė fizika. Jos mokėjimas ir sugebėjimas ją pritaikyti ne tik mokykloje, bet ir gyvenime man išliks kelrodis, padedantis sieti su šiuo mokslu ateitį. Uždaviniui išspręsti reiks gerai mokėti matematiką, su kuria vargo irgi neturiu. Chemijos bei biologijos pamokos mane vilioja tik tiek, kiek yra kalbama apie jų žinių pritaikymą buityje ir aiškinama žmogaus kūno veikla. Kad ir kaip neįdomu būtų, būsiu priverstas eiti į nuobodžias istorijos, dailės, tikybos pamokas, kuriose iš nuobodulio tenka ramstyti galvą ant suolo ar svajoti apie greit pasibaigsiančias pamokas ir užsiėmimus po jų. Pertraukos irgi yra labai svarbios. Jos leidžia atsipalaiduoti, pasijuokti draugų būryje. Įtampa nukrenta, kai pasišneki su gerais draugais, nors toks bendravimas gal kiek paviršutiniškas, bet žavi jaunatvišku  sąmoju ir paprastumu.
  Iš mokyklos greit skubu namo pas mažąjį draugą – šunį. Po pietų mes kartu išeiname pasivaikščioti. Aš jį labai myliu, dar ir dabar prisimenu vieną liūdnai galėjusį pasibaigti nuotykį. Prieš kelerius metus, kai aš dar buvau mažas, žiemos pabaigoje, užėjome ant stiklinio skaidrumo ir lygumo ledo pačiaužyti ir staiga šuo įlūžo. Per mano – „bambukėlio“- mažą galvą ir beatodairišką ryžtą rizikuoti jį pavyko išgelbėti. To vieno karto užteko, kad įrodyčiau savo sugebėjimus ir ilgam prisiminčiau nuotykį, tai buvo diena, kada labiausiai virpėjo mano sielos gelmėse baimė, nuo kurios gelbėjo tik noras paimti, priglausti ir daugiau niekada nepaleisti mažojo draugo. Dabar mes branginame kiekvieną sekundę, kada galime žaisti kartu.   
  Grįžęs namo, tik susimesiu daiktus, kad galėčiau lėkti žaisti futbolą. Jis mane jau nuo mažens traukė savo strategijų įvairumu ir žmogaus reakcijos greičiu. Čia kiekvieno žaidėjo patirtis, sumanumas yra svarbu, bet reikia nepamiršti, kad tai komandinis žaidimas ir su draugais privalau gerai sutarti, suprasti iš pusės žodžio ar iš veiksmo, ką jie man norėjo pasakyti. Ryžtas ir susižaidimas garantuoja pergalę,  o be jų, tik kartus nusivylimas užplūsta pralaimėjus.
Po vyriškos, azartiškos kompanijos futbolo lauke – šaltas dušas, kelios akimirkos atokvėpio ir pasineriu į mane labiausiai atveriančią išraiškos formą – pramoginius šokius. Šis sportas kitoks nei futbolas, nes čia jau dalinamės atsakomybe dviese ir yra išreiškiami jausmai. Šokis yra amžinas ir nepamirštamas ne tik sielos gilumoje, bet ir žiūrovų atmintyje. Švytinčių akių ir įtemptų kūnų judesiai, kai ranką rankoje širdimi jauti, kai, rodos, girdi poros širdies plakimą, kad kiekvienas judesys - tai laiptelis į beišsipildančią svajonę. O kartais ir skausmas, kuris nuslepiamas nuo visų kitų po šypsena. Suteikiu kažkam reikiamą iliuziją. Įdedu į jų širdis trupinėlį šilumos. Išorinis prisilietimas prie sukurtos iliuzijos, kuri bet kada  gali sudužti. Gyvenimas, kai nieko netrūksta ir norisi sustabdyti laiką. Iššūkis sau pačiam, ar sugebėsiu neapvilti kitų ir įvykdysiu, ko yra iš manęs tikimasi, nes tereikia tik vieno netikslaus žingsnio ar pasisukimo, kad viskas, ką išmokau, sugriūtų, taptų skaudžiu nusivylimu. Kritimas iš žvaigždžių aukštybių į užmaršties bedugnę gilyn, kur lieki amžiams ir neturi antros progos. Svajonės ir vėl pakilti į prožektorių šviesą, pavargti ir nusišypsoti taip, kad  viskas užsimirštų bei visiems būtų gera. Tikslas yra visada išlikti žmogumi, kuris juokiasi, verkia, nusivilia ar besidžiaugdamas savo sėkme neužmiršta pasidalyti ja su draugais, kurie nors kiek padėjo.  Pasitaiko, kad atsiranda menkaverčių, net klaidingų taisyklių, kurios yra laužomos dėl svajonių, siekių, kurie padeda tapti žmogumi, kaupiančiu širdyje begalinį gėrį ir krištolinę tiesą. Palaiko tikėjimas tuo, kas atrodo neįmanoma, ir siekimas to, kas labai toli...
Ateina laikas antrajam pasivaikščiojimui su šuniu, palydėsime besileidžiančią saulę parke, apmąstysiu prabėgusios dienos valandas. Tada suprasiu, kad nereikia skaityti knygos apie Sacharos dykumą, nes kai esi parke, girdi gyvą paukščių giesmę, kurios norėdamas nepasigarsinsi kaip per garso kolonėles, arba jauti, kaip auga žolė po lietaus...
Ko būčiau netekęs to nedarydamas, nes niekada apie tai nepagalvojau? Suprantu, kad tada mano gyvenimas būtų tuščias. Netikėta mintis, kad jis bus bespalvis, kaip tos dienos lietui lyjant, išmušė mane iš rutinos ir privertė susimąstyti, ką galėčiau prarasti nejausdamas kiekvienos dienos grožio ir ypatingumo.