Vasarok lifte

Šis užrašas puikuojasi ant lifto sienos.
Vasarok lifte.
Praleisk savo vasarą, tą pačią, kur už lango viskas žalia ir šviečia saulė, kur jie sumirkę į ežerus pampsta ir raukšlėjasi į labai jaunus senius, ne, ne praleisk, o pakeisk - į liftą, įstrigusį kažkurioj tavo gyvenimo šachtoj.
Čia komfortabiliai klaustrofobiška - kabina, pritaikyta keturiem stovintiem žmonėm.
Bet stovinčiame lifte tu vienas.
Su ironiškai taikliu užrašu.
Pakibęs nežinioj - žinai tik tiek, kad viršuj - dangus, o apačioj - žemė. Bet nežinai, kur arčiau, todėl tiesiog susirangai kaip įmanoma patogiau ant nuskrepliuotų lifto grindų ir lauki.
Pro užstrigusių durų plyšį išgirsti, kaip vienas po kito tarsi paukščiai pro plyšius išskrenda vaivorykštinių fraktalų žmonės, kurie kikendami ir juokdamiesi pasklinda po savo individualaus dangaus pievas.
Gretimoje šachtoje vyras bara savo žmoną. Jis kalba vienas, godžiai traukdamas vieną cigaretę po kitos, tarsi bandytų tabako dūmais užpildyti tuštumą savyje, toje vietoje, kur turėtų būti „aš“.
Aš žinau, kad „aš“ nėra. Negali būti. Nėra ir žmonos.
Jis irgi vienas. Jis irgi vasaroja lifte.
Į duris pabeldžia.
- Taip?
- Ar patogu? - klausia manęs. - Ar nieko daugiau nebereikia?
- Patogu, - sakau - Nieko daugiau nebereikia.
Ir mažos kojytės nutrepsena laiptais žemyn. Matyt, ne pirmas aukštas - pagalvoji tu.
Ant garsiakalbio, pritaisyto lifto kampe, randi cigaretę ir degtukų. Patogu. Nieko daugiau nebereikia.
Dūmas pakyla į palubę. Dūmas verčiasi iš tavo nasrų. Dūmas užpildo lifto erdvės tuštumą, kurios buvimą pastebi tik tada, kai ją užpildai.
Vyras gretimoje šachtoje susitaikė su savo žmona. Jie mylisi, o aš girdžiu kiekvieną atodūsį savo galvoje.
Bet žmonos nėra. Jis dulkina tiktai save.
Jo liftas erdvus. Aš žinau - jis ten turi fotelį ir televizorių, lifto sienos ištapetuotos fototapetais, uždengiančiais ir aukštų mygtukus, ir duris. Jo sienos apsimeta žaliuojančia vasara. Jo televizorius, kaip ir jo fotelis bei žmona - netikras. Iš tikro, tas vyras irgi guli ant skrepliuotų grindų ir, patenkinęs save savo savipisa, neskubiai rūko.
Jis vasaroja lifte.
Iš kairės kosteli.
Taip į savo liftus iš dangaus pievų grįžta vaivorykštiniai fraktalų žmonės.
Jie, kaip ir tu, vasaroja lifte, stovinčiame kažkur tarp aukštų.
Mūsų šachtose girgžda surūdiję plieniniai trosai, nejudinami jau visą trumpąją žmogišką amžinybę.
Vaivorykštiniai fraktalų žmonės iš tariamų spintų išsitraukia tapetus, išpaišytus greitagliukiais ir jais klijuoja lubas ir grindis. Pašto ženklų galiojimo laikas baigėsi.
Bet taip negalima. Negalima, šauki savo lifte, žinodamas, kad nieks neišgirs - visi susisukę į garso nepraleidžiančius savo tapetus, visi patenkinti su šypsenom vasaroja liftuose, o jų ežerai ir žaluma ir šiluma - tik tapetai, skirti užmigdyti ir, pasitenkinus savo savipisa, tingiai rūkyti gulint ant skrepliuotų grindų.
Atsistoju kartu su tavim ir spaudžiu pirmo aukšto mygtuką.
Sugaudžia trosai ir prigesta šviesos.
Mes leidžiamės vasaroti.