Viltis

Kartą prie upės sėdėjo mergaitė.
Ji tyliai gyvenimo prasmę tau skaitė.
Tikėjo ji tuo, kad žmogus nuostabus,
Kentėjo nuo jo, bet laukė, kas bus.

Praeiviai, kur ėjo pro šalį, kur plaukė,
Jie sakė - neilgai ji gyvens po šia saule.
Manė, kad tai, kuo ji tiki, ką smerkia -
Tik vaikiškos mintys, nevertos gyventi.

Net dabar lietui lijant, kojoms liečiant šį krantą
Akyse vis išnyra silpnutė mergaitė.
Šaltos ašaros gailiai jos veidu nuriedančios,
Nes vilties nebėra - ji jau išblėsusi...

Tai tu ją sunaikinai...