po laiko

Ištuštėjo labirintai.
Rado išėjimus ir vyrai,
ir moterys, ir vaikai-
žydinčių kaštonų fone,
vieni kitiems prisieke meile.

Išskubėjo paukščiai,
bevaisį kaimą palikdami
nepatyrusiam siluetui remontuoti.

Ir nuo to ankstyvo ryto,
prieš rūką-
su ateities anūkais kalbėjau,
nuleidęs žilą galvą skausmo,
prieš save ir mus.

Nublukusi skraistė gulėjo.