švytintys pilkieji (p)aukščiai

aš kaip niekad tylus
ramus iš to triukšmo
tik mūsų lūpos suskirdo
nuo per trumpų žodžių

truputį
dar truputį
ir..

kris dūmais iš aukštai
iš per aukštai
per daug sykių juk
sauso medžio gyslom
šnabždės žmonės
tarsi
ne žodžiai liejas tau iš burnos
ir ne ašarom mes pravirkom
truputį per daug
buvo
per mažai yra
to ką mėtom kas rytą
per kairį petį
sustingę maišom su seilėm
ir juodos kavos tirščiais
bus dar tik bus
ne viena brėkšma
kai sutrupinsim vandenį
ties šulinio įsčiom
parimę