Atmenant

Aguonų raudonų žiedams pabirus po pasaulį,
tu jų surinkti negalėsi,
bet vėjo žaismo sūkury smėlingoje pakrantėje,
atradęs juos pabirusius, surinksi.

Sudėjęs juos į visumą, nedalomą ir gyvą,
pagerbsi savo pačio atminimą,
ir žvelgiant į juodžiausią gelmę švento perlamutro,
Sustings nebyliai, kelyje į tylą...
.. tavo šaltas kūnas.