Tu degi ta liepsna,
Kurios tavyje nėra.
O ašaros ir juokas tokie dirbtiniai,
Net silikonas ir botulinas mielesni.
Tavo aura blizga deimantais,
Palieti virsta dulkėm ir miltais.
O žodžiai ir balsas tokie perdėm tobuli.
Net meilei, romantikai nepakeliui su tavimi.
Tavo kūno kalba,
Žemina pati save.
Tavo visumos visuma
Tokia vimdančiai šalta.
Tu sakai: „Greit pasikeis lietus“,
O manai: „Aš trapesnis nei trapus. “
Greit ateis naktis ir tu verksi iš laimės,
Nes galvosi: „Aš niekad nepažinsiu praradimo baimės. “
Nejaugi?