Ramybės. Alibi jis turi

              Vieną rytą paprastas žmogus išėjo pasivaikščioti. Jis buvo visai laimingas žmogus – turėjo dviejų kambarių butą ketvirtam aukšte, turėjo žmoną Ramunę, krūvelę laikraščių prie fotelio bei kabelinę televiziją, turėjo jau šiek tiek pasenusį šunioką Algį – tačiau išėjo. Juk nuo pat ryto daug laiko! (Pakankamai daug tikslui susiieškoti.)
Žmogus ėjo visai pamažu, ir nei kiek nenuvargo. Taip (pamažu) jis paliko savo miestą. Gerai, kad neskubėjo, mat jis niekada taip toli nukeliavęs nebuvo, ir dabar jau visai nesupaisė, pavasaris čia ar vasara, čia, už miesto. Neskubėdamas ir nepaklydo.
Vis eidamas ir eidamas jis suspėjo išklausyti kone visų keturių sezoninių paukščių giesmes ir pamatyti be galo be krašto skirtingų augalų pievas, kol priėjo krioklį. Truputį sumišęs norėjo ko nors paklausti kelio, apsidairė, bet juk čia buvo užmiestis... Jis tada klausė savo minčių, ir, atidžiai išklausytas, netrukus tiesiai atsistojo.
- Pabūk prie pat skardžio krašto, nuo kurio žemyn, ūždamas, krinta milžiniškas krioklys, ir galbūt suprasi, ką aš turiu galvoje. Palenk galvą priekin, plaukiok akimis po rūko bedugnę, ištiesęs rankas krūptelėk nuo kiekvieno purslų lašiuko, nutūpusio ant tavęs. Supranti, kodėl ant tavęs taip lyja? Šok į verpetą, gal tai tavo namai? Savo kūnu jausk, kokia nesutramdoma srovė tave pagrobė... Taip, suprasi.
Apstok truputį svaičiotis svajonėmis... Argi pažinsi pasaulį? Geriausiu atveju vanduo, garmėdamas, kunkuliuojantis visas, tik išplukdys tave ant kranto, sudrėkusį. Arba tapsi mažučiu akmenėliu jo dugne. Arba paprasčiausiai net ir jo nebepasieksi. Kelias regėsis toks suprantamas... Tiktai liksi kažkur pusiaujy. Šokam?!


<...>

Kitą kartą žmogus pasijuto esąs plačioje, ilgoje gatvėje. Greitai nužingsniavo šaligatvio link, ir atsipūtė jau sustojęs. Vien tik gremėzdiški, aukšti, nekliudomi, mūrinių sienų praeiviai aplinkui ir susiglaudę nameliai su veikiančiais radiatoriais. Žmogus paėjėjo šaligatviu, šiek tiek labirintišku, bet niekis. Vieno namelio lange stovėjo televizorius. Žmogus nustebo – tokius dalykus tik per televiziją gali išvysti – tačiau priėjo arčiau. Rodė žinias. Vienas reportažas iš visai čia pat esančio ofiso, kitas iš Himalajų, trečias – kažkokio švietimo ministro interviu, iš studijos... Pasaulyje kažkas nutiko, ir tai pakeitė milijonų gyvenimus. Dar kažkas kažką nužudė. Arba apvogė. Taip pat pradėjo karą...
Lygiai po pusvalandžio žmogus apsigręžė ir nuėjo.
Tai visai nebuvo blogai, žmogus žengė pirmyn, diena iš dienos, kartu pasivadinęs savo dinamiškas svajones, sparčiai sparčiai... Juk pusvalandis jau baigėsi, ar ne?


<...>

Kitą kartą žmogus sėdėjo gimdymo namų koridoriuje, ir laukė. Iš už kampo pasirodė motina, sėdinti vežimėlyje su savo vaikeliu rankose. Vežimėlį stūmė sesutė. Netrukus ji atidarė palatos duris, iš kurios į koridorių išbėgo matinis saulės geltonis, ir vėl uždarė. Kūdikio esybė. Jis savyje jau turi kažką, kur kaupiami pažinimo gabaliukai. Juk žino, kad reikia kvėpuoti ir kartais verkti. Ir tai auga drauge su mažyčiu, tarsi rezervas, gausėja ir gausėja... Vėliau jį mokins, jog joks (rezervas) niekada netaps aklinu. O kodėl? Juk daugumai siela neatrodo bedugnė. Ateina toks laikas, kada jie mano jau pasiekę viršūnę, ir tuoj tuoj esmė išsilies per kraštus. Vieni jaučiasi visai patenkinti, kitiems būtina apie tai pranešti pasauliui. Tebūnie. Tiktai kuriems galams tuomet kažkas tvirtino, jog “paties savęs niekada nepasieksi”? Gal nederėjo taip apsunkinti žmogaus gerovės, ir užkrauti jam kelialapio į save naštos...
Po trupučio laiko žmogus nubudo nuo vėl išbėgusios spalvos. Tai sesutė išėjo.


<...>

Žmogus kitą kartą pabudo naktyje. Kačių mėgstamiausias paros laikas.
– Naktyje daiktai lieka paslėpti, ir tiktai tu valdai, – kuždėjo jam mintys. – Naktimis daug galvok. Neatrodo nepakeliama?
Bet žmogus atkakliai bėgo. Vijosi finišą, kur galėtų pasislėpti po pagalve, ir užmigti lengvu medaus miegu. Deja, gražios pabaigos vis retėjo ir retėjo.
Žmogus stabtelėjo, nusisuko ant kito šono, ir neatsakė savo mintims. Galbūt joms įgriso mane kalbinti.


<...>

Kitą kartą žmogus su Kažkuo kalbėjosi. Iš prigimties žmogaus būta šiek tiek jautresnio nei statistika, ir kai kurie dalykai jam buvo (ne vis tiek). Per savo nugyventus metus jis matė begalę skurstančių žmonių. Prašyti išmaldos – didelis (prašyti). Jis matė daug benamių gyvūnų, purvinų ir sustirusių, nes ką tik liovęsis lietus. Girdėjo įpykusių vairuotojų signalus. Girdėjo susigūžusį, šlapią inkštimą.
Jeigu tai buvo Dievas, jis tikriausiai nelabai nuliūdo.
O jeigu iš tiesų tai buvo elgeta, kuriam reikėjo pinigų alkoholiui, nes po vakarykščių išgertuvių jam bloga. Jeigu tai buvo šuo, sukandžiojęs vaiką. Ką daryti yra geriau – juos matyti, ar nebe?
Čia žmogus sudvejojo.


<...>

Praėjo šiek tiek laiko – žmogus jau važiavo autobusu. Jis niekada nesėsdavo. Juk galėjo kitoje stotelėje įlipti senučiukė, nuvargusi, ir lai kėdė pailsina ją. Prie savo kojų pasistačiusi pintinę su kiaušiniais, ji jau lengviau atsikvepia. “O tu dar spėsi prisisėdėt, suprask tai ir džiaukis”, sakė jam mintys. Šį kartą ginčo nebuvo.
Autobuso grindys, langai... Vairuotojo kabina, konduktoriai. Žmogus čia jau ne pirmą kartą. A, štai kur! Po kėde mėtosi geltoni pliušo rutuliukai, iškrapštyti pro skyles sėdynėje. Na ir kas, kad tokiu būdu, svarbu, kad jais rašomas...
Prie lango prilipo ką tik skraidęs lapas. Netoliese jo medis. Mintys prasitarė, jog, vėjui pučiant, nei vienas lapelis nejuda ta pačia kryptimi. Fizika. Ir iš tiesų, tiktai aukštyn, žemyn, į šiaurę, ir šnara, šnara... Vargeli tu mano, kas gi suskaičiuos visus pasaulio medžius?..


<...>

Žmogus išlipo. Atsistojo labai patogiai – juk vienam šone – pievos, kitam – miestai su savo mūrais, už nugaros ir priešaky – gyvybės.
Viskas judėjo. Žmonės, gyvūnai, mašinos, prisiminimai, kasdien. Ir kažkas pasaulyje atsitikdavo... Niekas niekam nelygus. Niekas taip paprastai neišnyko, sekundei prabėgus. Artėjant antrajai, kiekvienas tai darė tokiu būdu, kokį manė esant geriausią.
Taip nusprendė ir žmogus. Pavakare sugrįžo į savo namus, apkabino Ramunę, paglostė Algį ir viską supasakojo į voką. Užklijavo ženkliuką, ir užrašė.
“Meilės Laiškas Pasauliui.”