1/4 ištrauka (1 dalis)

Paprastai kai sapnas ima kartotis daugybę kartų pasidaro keista, tačiau Maksui sapnuoti giltines jau pasidarė įprasta.

Iš pažiūros salė ta pati, tačiau lubos šiek tiek įgriuvusios ir plyšiuose matosi žvaigždėtas dangus. Pažemėje rūkas jau nebe toks tirštas (gal dėl skylės) vietomis matosi grindų raštai. Vidurį salės sėdi trys giltinės, turinčios po septynias kortas rankose, tik trečioji su šešiom, septintoji ant stalo. Žiburys labai blausus, mat ketvirtosios giltinės nėra. Vietoj jos stovi barzdotas sudžiūvęs senukas, viena ranka pasirėmęs lazdą, antrąja iškėlęs žibalinę lempą.

- O, štai ir tu, pagaliau atėjai, aš laukiau. – Nusišypsojo senukas.

- O kur giltinė?

- Jis turi reikalų, dabar ne laikas su juo susitikti... Aš viską paaiškinsiu. Matai, ant kėdės guli trys žiedai, šiaip jie turėtų būti keturi. Kiekvienas simbolizuoja žmogų ir jo bruožą: draugas-gėris, priešas-blogis, senis-išmintis ir tu-tarpinis... Visus šiuos žiedus tu turi gauti, gali atimti, gali pavogti, gali užsitarnauti, laiko turi iki pilnaties. Laiko turėtų užtekti, nes vienas iš žiedų tiesiog ranka pasiekiamas.

Maksas iškart suprato, kad žiedus jam teks gauti ne sapne, o realybėje. Bet kas jo draugas? Kas jo priešas? Žinoma save jam rasti bus lengva, tačiau jokio žiedo jis neturi. Vieno žiedo tikrai nereikės ieškoti, Makso senelis mirdamas jam patiko savo žiedą.

- O ką man daryti kai aš gausiu žiedus?

- Tuomet ateisi čia ir galėsi juos pasiimt.

- O jei žiedų negausiu?

- Tuomet jie pasiims tave, tai tarsi loterija kurios iki šiol dar niekas nelaimėjo... Tiesa, du ar trys buvo surinkę visus žiedus, tačiau apsiriko su spalvomis. Kiek pamenu jie buvo trys. Vienas jų pirmiausia pasirinko gėrio žiedą - jo tarp mūsų nebėra (kiti žiedai nesutiko su šiuo pasirinkimu). Antrasis pasirinko tarpinį, tačiau jį pražudė kiti pasirinkimai. Trečiasis pasirinko išmintį, tai palengvino jo tolimesnius pasirinkimus ir visgi jis tūkstantį metų gailėjosi savo pasirinkimo...

- Kas jam nutiko?

- Negaliu išduoti, tačiau jei pasirinksi tinkamus žiedus manau sužinosi. Žinau kad turi vieną žiedą – išminties. Gali jį pasiimt nuo kėdės, tik nesuklysk spalvos. Manau neturėtum apsirikti.

Maksas priėjo prie kėdės ant jos gulėjo raudonasis, žaliasis ir baltasis žiedai. Jis prisiminė savo senelio žilus plaukus todėl nusprendė, kad išmintis turėtų sietis su baltuoju žiedu.

- Kokios spalvos? – Staiga paklausė senukas.

- Balta...

- Ne tai norėjau sužinot, kokios spalvos ant kėdės?

- Žalias, raudonas ir baltas.

- Ne, kažkas ne taip... Mesk šalin žiedą, griebk raudoną ir bėk, tai apgaulė... ne tos spalvos...

Maksas stvėrė raudonąjį žiedą ir nubėgo link olos. Senukas iš galo dar sušuko, kad anas saugotųsi blogio žiedo, nes šis kuria iliuzijas.

Salėje liko tik senukas ir sustingusios giltinės. Kažkokia jėga staiga pakėlė senį, sviedė jį į koloną, sutrupindama daugelį kaulų ir dalį pačios kolonos, išplėšė po vieną kaklo ir juosmens slankstelius, o kartu su išplėšiamu dvyliktuoju stuburo slanksteliu išriedėjo raudonasis žiedas ir nuriedėjo olos pusėn, paskui Maksą.

Ryte Maksas pabudęs pamatė kojūgalį stovinčią giltinę, geltonomis akimis ir išsišiepusią iki ausų.

- Toli nenueisiu, - tarė giltinė, priėjo prie Makso viršugalvio ir vienu sprigtu atėmė jo sąmonę, išsitraukė iš apsiausto dvi kortas ir numetė šalia, - tik apsilankysiu pas tavo draugus, daugiau tau niekas nepadės...