Prie jūros

Tamsa – brūkšnys dangaus ir judančios jūros.
Naktis suspindi pavirtus į varį ir snaudulį.
Kojos taką ir laiką ryja tik orui pabjurus.
Duria nerimo jausmas į pjaustomą skaudulį.
Akys mišką nuvarpo ir slėnį žydrai.
Sūrumą dantytų bangų nekramtytą ragauju.
Reikia ar ne – netyčia per dien pasimetęs darai
Ir aitrini sieloj nevaldomą kraują.
Rankos – medis saulėj perkaitusiom stygom.
Srovės gitaros per kūną ir mėlyną kambarį –
Jausmas varganas pūdymo griovy giliai įstrigęs
Klumpa ir prarastą moterį garbina.
Šviesa pūku gulas ant ryto drabužių
Pasaulis apsunkęs rudenio vaisiais didžiuojasi,
O jūra kaip užsuktas barbalas ūžia ir ūžia
Gerkle dantyta rūsčiai laukams atsižiojusi.
Rytas į trobą lenda palovius šluosto,
Gulėjimas stingsta miegu seniai pasikorusiu,
Kūjo bilsmas ausin ateina dundėjimu uosto,
Miego lietutis dulksnoja nerimo kuoruose