Pasaka prieš miegą

Mano mažasis sūnau,
    štai ir vėl vakaras
pasakėlei laikas.

            Seniai, seniai
kur Nemunas teka,
    buvo šalis,
Dainava ji vadinos.
        Sūpavo liūliavo
ten girios,
      gurgėjo pelkės
ir kimsynai
      Gražus tai buvo
  kraštas
Ir žmonės
buvo dailūs, aukšti.
Mylėjo savo
    žemę šventą
          labiausiai iš visų.
Ant aukšto kalno
      girių apsupty
stovėjo pilis
    ji Margiriui
            priklausė.
Mylėjo Margiris visus
  ir mažą
        ir didį.
Ir senas
      ir jaunas
          mylėjo Margirį
taip pat.
Turtinga
        jų buvo pilis.
Laimingai gyveno
Kol kartą
        rudens vidury
ant kuoro pavojaus
        užsidegė laužai.
Ir mažas jaunas
      ir senas didis
skubėjo kuo greičiau
      užimt gynybos vietą.

            Po šalį Dainavos
            kariaudami ir plėšdami
            keliavo kariai
            ordino kryžiuočių.
Susirinko visi
    prie pilies
        atvyko pats magistras.
Pasiūlo Margiriui
    išeit,
        vergais
              patapt visiem.
Rūstus ir išdidus
atkirto Margiris
- Nugalėsit, jūsų bus –
Ir puolė pilį
          iš pusių įvairių
              įpykę karo kirviai
Kryžiuočiai
      aukso mat
                norėjo.
Lietuviai gynės narsiai
      ne dieną ir ne dvi..
Išseko jėgos,
        žuvo veig visi.
Tik Margiris – vienas
    be poilsio,
              žaizdų
kovojo mūšio sūkury.
Pamatęs kad pagalbos
              nėra iš svetur
O patys jie
pateks vergijon,
      tarė:
- Sukurkit laužą
          menės vidurį
      ir meskit visą turtą

Nors gaila kelti kardą
          prieš dukrą, sesę, žmoną
bet žūkime visi,
          geriau nei būt vergijoj.
Ir vyrai kėlė savo kardą,
      ne kovai,
o prieš brangiausius žmones
        prieš dukrą, sesę, žmoną, mamą
Ir patys žuvo liepsnose

Pats paskutinis į liepsnas
    žengs Margiris,
        su juo visa pilis.
Neliko priešui nieko
    nei aukso turtų
              nei vergų
tik sauja
          dar karštų
juodų
          kaip žemė pelenų
Tad štai, sūnau,
      žinok ir gerbk,
          kokia puiki šalis
  Kraštas Dainavos.
        Didvyrių žemė ši.
Jie rinkos mirtį
            nei vergaut
keliavo į dausas
        skaisčia širdim
    ir šypsena veide.