Čia nėra Rimo.Čia apie Onytę.

Veiksmas pradėjo vykti Maskvoj.

Onytė vakarieniavo pasistačius lauke
pianiną.
Ji tvirtai laikėsi už klavišų,
įnirtingai mynė pedalus
ir lėkė per pievas, per rugius.
Važiavo nuoga kaip kaliausė
(kur ne kur kyšojo šiaudiniai plaukai. Ant galvos.)

Kur buvus kur nebuvus prisistatė
kaip kėdė (tokiu garsu)
padavėja.

Onytė pastebėjo,
ją pamačius padavėja

paspringo
ir liko stovėti lyg stulpas
(paprastas metalinis vilnietiškas stulpas, kuris kartais užgęsta)

Sugrojo ketvirtinę pauzę.
Nustojo minti pedalus.
Pianinas sustojo
kaip stovėjęs.

Kaip stalas.

Nepraėjus Laikui prie jos prisistatė
(štai iš kur tas paveldėtas pristatomos kėdės garsas!)
padavėjos mama.
Ir tiesiog paaiškino:

-Tu gi nemoki groti, tai ko tu prie to pianino dviratį išradinėji? (ji vos vos susilaike nenusispjovusi, bet nemokėjo)

Onytė mąslai pagalvojo: 'fu'
ir nusinešė pianininą į rūsį,
nes balkone tėvai neleido laikyt.