Išsiskyrimas

Nenoriu dar išeiti, bet negaliu ir būti. Tai, kas giliai viduje per daug tamsu. Ir tai, dažnai mane aplanko. Labai dažnai aplanko, o kartais šnekasi su manimi. Ateina taip greitai kaip ir išeina, bet aš jos nekviečiu, ji pati... Visą laiką kviečia pas save. Ką aš galiu, tai pabūti mintimis su ja. Ji labai atsargi, šneka užuominom ir švelniai šypsosi. Mes panašūs  ji dvelkia laisve, o aš kvėpuoju fantazija, bet ji nėra laisvė. Tamsa viduje jau seniai ir šviesa, kuri kartais prasiskverbia negali tos tamsos išsklaidyti. Nuo šviesos lieka tik šešėliai ir meilės atspalviai. Gerai, kad bent tai išlieka. Jos balsas stipresnis nei žmogaus, ji kalba mintimis. Kalba per mano mintis, atiminėja jas. Tai panašiai, kaip meilė, nelaiko, bet ir nepaleidžia. Lydi kiekviename žingsnyje, bet nesikiša. Ir ta nežinia, kodėl nesikiša, neleidžia suartėti su ja. Nėra pasaulyje jausmo, kuris nesusilietų ar kaip nors kitaip nebūtų supančiotas bei globojamas tos “gerovės”. O šypsena aštri kaip dalgis plačiai, plačiai išsikerojusi apgaubia savo juoku. Be juoko būtų liūdna, lygiai taip pat, kaip būtų nyku jei spalvos neturėtų atspalvių, o šviesa  šešėlių.
  Ir rodės, kad skausmas neegzistuoja, kad meilė čia pat, kad šiluma beribė ir amžina. Jaučiau tekant saulę, mačiau jos kaitrius spindulius ištisą parą. Noras gyventi stipriau už viską pasaulyje. Seniai supratau, jog medžiai miršta žydėdami. Dabar žinau, kad ne tik jie žydi.
  Parodyk man saulę, uždėk sparnus ir aš skrisiu į ją. Giedras dangus šviesiau už bet kokias šviesias mintis (tai pamačiau auštant). Tyras šviežias oras tyresnis už pačius šilčiausius jausmus. Jei tu žinai, tai aš galiu. Jei tu šviesa, tai aš tavo šešėlis. Tavo meilės spalvoms tikrai reikalingi atspalviai. Kai jausmai sustabdo laiką - tai lyg šaltinis iš žemės gelmių veržte veržiasi, tai iš širdies ištrykšta tyras ir karštas artumas. Ar bandei sustabdyti laiką, ar bandei pajudinti sustingusį kūną? Ar pažįsti aušrą, ar bėgai kada nors basom kojom per apšerkšnijusią žolę, kai nuo padų krenta šilti rasos lašai, ka tik buvę ledu? Taip ir jausmai atšyla, kai visa širdimi myli.
  Negaliu čia būti, o ir išeiti nesinori. Sunku apsispręsti, nors tvirtai žinau kas patinka, o kas ne. Sunku susivokti, kai realybė svetima. Neįmanoma įvertinti, kaip stipriai jauti ir kaip trūksta, kol nepraradai. Ir mintys, kurios priklauso tik man, ne vien nuo manęs priklauso. Per vieną akimirką galima atsisakyti visko, deja, per vieną akimirką visko nesugrąžinsi. Kas buvo prie jūros, tikrai atsimena žvarbų ir patrakusį vėją. Žuvėdrų klyksmas dar dabar aidi mano ausyse to neišeis pamiršti. Švelni saulutė dar kartą persirito per horizontą. Pabūsiu truputį čia, mintimis prie jūros. Bučiuos man saulė skruostus, prisiminsiu tave, o kada nors mes susiliesime amžiams.

2001 06 08.