eilėrtampis

Maža ta
tavo galva
nedaug joje
turto,
nesunki.

Patalpini man
ją į rankas,
o aš,
su vėju sudarius sąmoklsą,
lūpų tarpeliu
leidžiu lengvus
gūsius
į ją.
Įpučiu
truputį
skambėjimo
(fleitos),
truputį
išgąsčio
(nepatirto),
truputį
gerumo
(tiesiog).
Tavo galva mažutė-
daug į ją nesutalpinsi.



................................................................... galvoju...
dar
vieną
mintį
.................................................................. numezgu....
iš siūlų
raudonai mėlynų
(kaip kraujo ir kraujagyslių-
žmogaus,
o jei tu -
gyvūnas,
numezgu dar
iš žalių-
dėl viso
pikto).
Tą mintį
tau
................................................................. apveju...
aplink galvą
bijau
................................................................. talpint...
į vidų-
o jei netilps?


Dėl vis
to pačio
pikto
................................................................ atpjaunu...
trečdalį
savos galvos
................................................................ įskeliu...
tavo kaušą
ir su tuo pačiu
vėju-
........... taplinu,
........... grūdu,
........... stūmiu
savąją dalį.


Dabar.
Negražiai atrodai.
Ir aš kitokia.


O jei
............................................................... nesiimtumėm...
sukurt teorijų,
prilygtančių
reliatyviąjai,
............................................................... nesiimetumėm...
darbų,
kurių
esam nepajėgūs
užbaigt.
Tiesiog
............................................................... išsivirtumėm...
sriubą.
Juk tai
............................................................... sugebetumėm...
Be operacijų,
prisitaikymų,
pakeitimų....
Tik sriubą,
kad
ir
tik
iš
rūgštynių lapų
ir vandens,
ir mūsų.

... gražesnis tu man atrodei su savo galva... kad ir maža, bet savo.