Niekam ji neįdomi,
Niekas su ja nebendrauja.
Tiktai nerimas širdy,
Skausmas vien krūtinėj rauda.
Užauginti jau vaikai
Lyg gandrai lizdus paliko.
Ir kaimynams įmantriems
Per prasta mat, neįtiko.
Žingsniai skaudūs, nelengvi,
Per gyvenimą dygliuotą,
Debesų audros nakty
Krenta į bedugnę juodą.
Palaužta seniai dvasia,
Ir širdis krauju pasruvus...
Niekam ji neįdomi...
Ar čia buvus, ar nebuvus...