Nebūna netikrų

Ir po šitiekos savęs tobulinimo dienų, ištisų valandų praleistų dirbant su savimi, vis dar pasitaiko tokių dienų, kai jautiesi tuščias kaip suduži stiklinė, prieš akimirka dar buvusi sklidina vandens, kai, rodos, turėtum jau žinoti, kad esi erelis ir tau lemta skraidyti ties aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėmis, kad tau lemta būti laisvam ir kovoti už savo būtį, vis dar nutinka taip, kad tavo mintis užklumpa po tamsiomis ančių plunksnomis užsimaskavusi baimė, visų baimių atstovė, kuri tavo pasąmonę aptemdo šiukšlėmis, kuriose įvyniotas pranešimas pasiduok ir mesk viską velniop, bet jis įvyniotas taip giliai, kad tu apie jį neturi jokio suvokimo, jį pamatyti ir perskaityti gali tik tavo pasąmonė, ir tebūnie ji prakeikta kiekvieną kartą kai ji tą padaro. Bet net jeigu ir kada išdrįsčiau prakeikti ją, tuoj pat atsiimčiau žodžius šiuos savo mažai teapgalvotus, ir prakeikčiau savo protą. Tą, kuris milžiniškomis tamsiausių plunksnų krūvomis ir nežydėjusių bei pūvančių medžių lapais slepia mano deimantus, deimantus, kuriuos sutelkęs visas savo galias ir pažabojęs tą patį protą kasdien po truputį šlifuoju, deimantus, iš kurių vienas vardu Pasitikėjimas Savimi, o kitų - Entuziazmas ir Motyvacija. Ir mano erelis tūpia ant žemės.
Ir kuomet kankinti pradeda mintis, ar gali erelis užaugti ereliu auginamas ančių ir valgydamas tą patį maistą. Gali save guosti, gali prisiminti, jog nepasiekęs dugno, niekad neužsiauginsi sparnų, nuskraidinsiančių iki aukščiausios viršūnės, bet bijai, kad pasiekęs dugną gali prarasti net ir tuos trumpučius sparnelius, su kuriais dabar skraidai paviršiumi žemės, vandens ir retkarčiais ugnies. Kristi nėra pražūtis, pražūtis būtų kristi per ilgai ir prarasti norą kilti. Bet tai būtų tiesiog neįmanoma, gyvenimo magija.
Ir vis dėl to eilinį kartą nesugebėjęs pažaboti seksualinių emocijų ir palikęs protą užmaršty bent keletui akimirkų, protui grįžus į sostą imi mąstyti, kad jis su savo vaizduote privalo tapti įrankis ne tik tomis akimirkomis. Bet jis ne tas silpnas priešininkas, kuris klaupiasi ant kelių be kovos, ir kai galiausiai paskutinę akimirką, kai tarp tavo kūno ir pavojaus, atstumas jau tik milimetrai, atsisakai minties save sužaloti, vietoj to sunaikinęs pirmą po ranka pasitaikiusį žmogaus proto sukurtą daiktą, jautiesi tuščias. Jautiesi silpnas. Jei sugebi naudodamas vien tik savo fizinę jėgą į šipulius sutriuškinti daugybės protų kurtą prietaisą, kaip taip gali būti, kad nesugebi visiškai, o labai dažnai ir nė trupučio, kontroliuoti vieno vienintelio proto, to, kuris priklauso tau ir kurį pažįsti. Geriausias tavo draugas, kuris tau padeda ir kuris tau nuolat kenkia, kuris galėtų būti tavo įrankis užkariaujant padanges.
Ir kokia prasmė. Kas akimirką vis kita. Ji išeina ir ateina, bet ji visada pasilieka. Ir būna dienos, skubotos ir produktyvios, bei būna svajotos ir trokštamos. Būna akimirkų kai viską žinai, ir būna kai nori kuo daugiau sužinoti. Būna kartais nieko nebijai, ir būna kuomet gali ryžtingai imtis bet kokio darbo net ir didžiausios baimės akivaizdoje. Būna, kad mylėdamas tyli, ir pasitaiko kuomet nekęsdamas šauki ir kuri tarpusavio ryšį, nesvarbu jei neigiamą vieną. Pasitaiko kai esi linkęs padėti ir įtikti visiems, bet būna kai susitelki tik į save ir supranti jau pasitarnavęs. Būna akimirkų, kai skrendi ir būna, kad mokaisi pakilti ir ieškai krypties į kurią pusę skristi. Nebūna tiktai niekada tos pačios akimirkos du kartus. Nebūna neteisingų akimirkų ir nebūna jų per ilgų. Visos jos idealios. Blogiausia kas gali nutikti – nuostabi ir prasminga gyvenimo akimirka gali likti nepastebėta ir praleista, laukiant idealios akimirkos.
Aš tai žinau, nes mano protas tai žino. Mano protas tai jaučia, nes aš tai jaučiu.