Gintautas S. S.

Tiesa pasiklydus voratinklio gijos ieškodama skausmo tenai kur širdis išspjovusi skreplį po to savo dešimčia pirštų bandys išspjauta surinkt. Paukščiai verkiantys tiesos ir melo akim nusikirpę sparnus angelo kūną apvilkę puošis gluosnio šakom susipinti kasas. O dabar toks vingiuotas gyvenimo kelias vedantis ten kur nėra nei šviesos nei tamsos, pasklydęs keleivis sustojęs varto amžiaus knygą, ieškantis savo datos. Skausmas perpjauna manajį kūną, ten atvėrus tuščiai kaip būgno dugne pasiklydęs keleivis vėl skrebda barškindamas žaržuolo širdim. O dabar pakalbėkime trise, aš tas G., tu ir G. ir taip pat jis gi G. Sakyk – sakyk – sakyk, kas per kūnas, kas per kraujas, kas per rankos, kas per kojos ir pirštai tyli nemokėdami brėžia juodąją liniją per popieriaus baltąjį lapą. Daugiskaitos verkiančios akys, verkit, liūdėkit kartu juodojo strazdo, juoką išgirskit, juk mirtis dar nėra pabaiga. Aš tas simbolis nešantis klyksmą... Aš tas pats dar esantis klykiantis paukštis, nukirptaisiais sparnais, tik dabar suprantu niekada nepakilsiu ieškodamas lizdo pasislėpt nuo vilties.