Audrius ir stiklainis

Tą rytą Audrius pabudo neramus. Jis neramiai praplėšė traiškanotas akis, bet tada atsiminė, jog neramūs pabunda tik visokie vieniši žemo lygio literatūros kūrinių personažai, tad nusiramino ir tingiai išsiropštė iš lovos. Nors ir buvo ramus, tačiau Audrius jautė, jog ši diena bus kažkuo ypatinga, nors šiaip jau tai niekuo ypatinga ji neatrodė - dangus buvo apniukęs, buvo vos pradėję švisti, mieguistais balsais kitapus lango čiulbėjo pagiringi kiemsargiai - viskas lyg ir buvo taip, kaip ir turėjo būti ankstyvą rytą Gelzenkircheno priemiestyje.
Tačiau Audrius jautėsi taip, lyg jo lauktų didžiausias jo gyvenimo iššūkis. Tai buvo viena tų akimirkų, kai kažkur ties skrandžiu skraidė ne drugeliai, o vienas didelis išpapmęs drugys, kuris, atrodė, tuoj pasius ir pasiprašys laukan. Audrius vangiai pasikasė pilvą ir patraukė prie savo tikslo - ant spintelės taikiai stovinčio stiklainio. Dar prieš Audriui čia atsikraustant stiklainis stovėjo ant spintelės, galbūt ir prieš atsikraustant tam, kas čia gyveno prieš Audrių, kadangi stiklainis buvo neatsiejama šio pasaulio dalis. Kartais Audrius, o galbūt ir tas, kas čia gyveno prieš Audrių, mėgdavo tiesiog sėdėti priešais spintelę ir stebėti stiklainį, kuris kartais atrodydavo ramus, o kartais kažkuo nepatenkintas, įsitempęs. Audriui dažnai atrodė, kad jo mintys kažkokiu būdu užpildo stiklainį ir stiklainis liūdi (džiaugiasi, svajoja, nuobodžiauja) kartu su juo, tarsi jie susijungtų ir taptų viena, savarankiškai mąstančia būtybe. O dar kartais jam atrodė, kad ir stiklainiui taip atrodo...
Be kita ko, stiklainis buvo ir vienintelis Audriaus maitintojas. Kasryt Audrius kišdavo į jį ranką ir tikėdavosi ką nors jame rasti. Ir rasdavo - kartais saldainių, kartais rimtesnių šokoladukų, tokių kaip „Fortūna“ ar „Bingo“, kartą ištraukė net „Maniją“, tačiau niekas šia istorija netikėjo. Atrodo kas čia tokio, jog niekas netiki, kad tu ištraukei „Maniją“ iš stiklainio, tačiau Audriui atrodė kitaip. Nors „Manija“ ir buvo skani, ir maitinosi jis ja gerą pusdienį, bet daug geriau jis būtų jautęsis, jei pro šalį einanti vieniša mama pasilenktų prie savo vaiko ir šnabždėtų jam: „Žiūrėk, čia eina Audrius. Kartą jis iš stiklainio ištraukė „Maniją““, - bet, deja, to niekada nebuvo ir nebus.
Šį rytą Audrius jautėsi pakiliai. Jis dirstelėjo į stiklainį, įkvėpė nuo jo sklindančio dulkėm sumišusio oro ir atsiduso. „Dabar arba niekada“ - sumurmėjo pats sau ir ryžtingai žengė link ir toliau atsainiai ant spintelės stovinčio savo tikslo. Audrius susikaupė, atsiraitojo rankovę, palankstė pirštus, tarsi tikrindamas ar jie vis dar veikia be priekaištų, ir užsimerkęs įkišo ranką į siaurią ir apvalią angą. Neilgai trukus jis pasijuto taip, lyg jo ranką kažkas stebėtų. Taip ir buvo, jis jautė siklainyje kažką, kas su jo ranka užmezgė ryšį, tačiau dar neskubėjo būti sučiuptas. Audrius laukė. Jis laukė valandų valandas, jo ranka nutirpo ir paskaudo, tačiau patyrusio meistro ranka net nevirptelėjo. Jis ir toliau juto to kažko ir jo rankos ryšį, kuris vis stiprėjo stiprėjo, kol pagaliau... Bingo. Į Audriaus delną šmurkštelėjo kažkas tokio didelio, kad Audrius vos neaiktelėjo iš nuostabos. Nuostaba pamažu peraugo į susižavėjimą ir pagarbią baimę, nes pagal dydį tai galėjo būti netgi ir legendomis apipintas „Mars“ ar tik senų stiklainio meistrų pasakojimuose gyvas „Snickers“... Audrius sulaikė kvapą. Sukandęs dantis jis sau pažadėjo, kad ištrauks šį grobį, net jei tai būtų ir paskutinis šokoladukas, kurį jis ištraukia savo gyvenime. Net jei tektų su šituo šokoladuku grumtis valandų valandas ar net kelias paras. Kad ir kas tai bebūtų, Audriaus „Manija“, kurios ištraukimu niekas netikėjo, dydžiu nė iš tolo neprilygo tam, kas dabar tupėjo Audriaus delne nejudėdamas. Audrius pabandė truktelėti iš vietos savo grobį, tačiau šis nė nekrustelėjo, galbūt dėl to, kad stiklaino anga buvo per maža, galbūt dėl to, kad daugybę jėgų Audrius išeikvojo vien laukdamas šio grobio. Didžiausio grobio savo gyvenime...
Slinko minutės, slinko valandos, o Audrius ir grobis vis dar tyrinėjo vienas kitą, bandydami rasti vienas kito silpnąsias vietas. Ryšys, kurį grobis užmezgė su Audriaus ranka, peraugo į grobio ryšį su visu Audriumi, nuo kurio kaktos per visą veidą varvėjo prakaito lašai, tyliai kaptelėdami nukritę ant žemės. Ši kova Audriui buvo nežmoniškai sunki, dėl nuovargio jis turėjo kautis ir su pačiu savimi, nes protas bandė jam išaiškinti, jog jis jau per senas ir šis grobis jam neįkandamas, tačiau širdis neleido pasiduoti ir vertė kautis toliau. Bėgo paros, o Audrius vis dar stovėjo sugrūdęs ranką į siauraangį stiklainį. Be miego, be maisto, be vandens, jis jautė, jog jau tuoj palūš, kol staiga pajuto grobį atsipalaiduojant. Jis įšilo Audriaus delne, pasidarė minkštesnis, tarsi lengviau sukalbamas. Audrius pasijuto taip, lyg po šitiekos kartu praleisto laiko grobis būtų su juo susidraugavęs ir pamažu pradėjęs linkti į jo pusę. Kartu jie išgyveno nežmonišką kančią - grobis, tūnantis ankštame stiklainyje, suspaustas tvirtos plaukutos rankos purvinom panagėm, ir žmogus, atsirėmęs į spintelę ir leipstantis nuo nemigos, alkio ir troškulio. Abu jie buvo kažkuo panašūs, juos siejo daugiau nei paprastas katės ir pelės ryšys. Abu jie suprato, kad su stipresniu varžovu dar nėra susidūrę, ir kad šis varžovas tiek vienam, tiek kitam labai gali būti paskutinis, kad ir kaip jų tarpusavio kova besibaigtų.
Audrius juto kaip pamažu grobis slysta link angos, ir tas jausmas buvo pats didingiausias, kokį Audrius kada nors buvo patyręs. Jis įveikė ne tik grobį, jis įveikė save, jis įveikė žmogaus protiens ir fizines ribas, o kai grobio nugara jau iškilo iš angos, jis suprato, kad tuoj pat įveiks ir tuos, kurie juo netikėjo... Pamatęs grobio nugarą Audrius vos nenualpo, tačiau išsilaikė ant kojų, nes nualpimas būtų reiškęs pralaimėjimą. Grobis buvo rudas, jo nugara buvo milžiniško pločio, o ant jos matėsi rudas užrašas „KERS XL“. Audrius suvokė, jog tai ir bus tas pats „Snickers“, apie kurį girdėjo pasakojant pusaklius senukus virtuvėje, tačiau jis negalėjo patikėti ne tik tuo. „XL“. „Labai Didelis“. Audriaus lūpa virpėjo iš jaudulio, jis jautė, kad jau tuoj pat išlups iš stiklainio šį Viešpaties stebuklą, kol staiga suvokė, jog jau tuoj pat jam teks susidurti su dešimtkart baisesniu priešu...
Iš pradžių ji pasirodė viena. Ji tarsi iš niekur atropojo siktlainio sienelėmis ir atkando gabalą Audriaus „SNICKERS XL“... Audrius vos nesustūgo iš skausmo, tačiau viskas dar buvo tik priešaky. „SNICKERS XL“ kvapas priviliojo jų minias... Skruzdės. Jos lindo iš pačių tamsiausių stiklainio kampų ir draskė Audriaus „SNICKERS XL“ visiškai nekreipdamos dėmesio į virš stiklainio palinkusio žmogaus ašaras, riedančias vėjo nugairintu veidu. Jos buvo bejausmės. Jos mokėjo tik pulti, draskyti, niokoti. Su jomis niekada Audrius nebūtų užvedęs tokios puikios kovos, jos nebuvo vertos šio nuostabaus „SNICKERS XL“. Jis buvo didingas, vienišas ir didingas, o jos jį puolė sužeistą ir leisgyvį, tarsi niekingi šakalai...
Galiausiai Audrius ištraukė savo grobį, bet tai jam neatnešė nei trupučiuko laimės. Rankoje jis laikė popieriuką, tik palaikus to, kas kadais didingai tūnojo stiklainyje laisvas ir nevaržomas. Audriaus skruostais ašaros liejosi nevaldomai, jis susmuko ant žemės ir susiėmė galvą rankomis. Jis dar niekada nesijautė toks apgautas, dar niekada nebuvo taip arti laimės, jis niekada nesititkėjo, jog stiklainis iškrės jam tokį piktą pokštą. Stiklainis. Audrius pakėlė akis. Jis ir toliau kaip niekur nieko stovėjo ant spintelės...
Audrius nedrąsiai pakilo ir nuėjo į virtuvę, kurioje sėdėjo dar keturiasdešimt imigrantų. Jis nepakėlė į juos žvilgsnio, tiesiog įėjo ir ant stalo padėjo „SNICKERS XL“ popieriuką. Visi, kas tuo metu buvo virtuvėj, neteko žado: turkai, albanai, lietuviai, tadžikai, australai... Niekas net slapčiausiuose savo sapnuose nebuvo regėjęs tokio dydžio šokoladuko. Visi nuščiuvo ir gėrėjosi šiuo vaizdu, kol vienas nepasikentęs australas, vardu Cameron, paklausė Audriaus: „O kodėl čia tik popieriukas? „. Audrius atsisuko jau tarpduryje, vieną koją įkėlęs į savo kambarį, ir toliau nepakeldamas akių sukepusiomis lūpomis pratarė: „Skruzdės... „. Jis taip pat lėtai nusisuko ir paskui save uždarė savo kambario duris.
Po triejų dienų Audrius mirė.