Širdies forma

    Ant žemės gulėjo didelis popieriaus lapas. Kartais atrodė, jog nežinau nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi. Teptukai šiam darbui būtų buvę per grubūs, todėl piešiau rankų pirštais. Atsargiai ir taip švelniai, jog to nepajustų net ir pati gamta. Rankos piešė, o protas tik stebėjo. Ant lapo užtiško žydras lašelis, jis buvo išpūstas ir virto siaurais upeliais susipynusiais viename rezginyje. Nubyrėjęs tušas tapo akmenimis grįstu keliu, o iškritusi blakstiena valtele, jau senai mirusio žmogaus. Neapsieita čia ir be muzikos. Plačiais rankų mostais buvo supilti kalnai, kuriuose glaudėsi visi, kas norėjo pajusti vienatvę. Muzika nurimo, o akys pradėjo merktis... Pailso pirštai, jie jautėsi kūrėjais, tais, kurie davė pagrindą po kojom. Naktis. Sidabru spindinčio mėnulio šviesa brovėsi pro langą ir apšvietė didingą kadaise dievų kurtą pasaulį. Lauke sulojo šuo, namuose pasibaidė katė, o aš miegojau. Ryte radau išvirtusį indelį vandens, griuvo didingas vaizdas, spalvos liejosi viena per kitą. Aukšti kalnai virto pelkėmis, bet aš buvau laiminga, nes vidury jos susiformavo širdies vaizdas. Kalnai virto jausmais. Siela pajuto pilnatvę.