Paskenduolė

Kokios šiandien ežero bangos! Šaltos, didelės ir tokios viliojančios. Tarsi skirtos tik man. Neivienas raumenėlis veide nesudrebės, neištrykš ašara skaidri kaip stiklas, nesuvirpės kojos žengdamos per statų šlaitą. Tik širdis plaks kartodama dūžius, tik mintys galvoje bus tos pačios, vienodos, beprasmiškos, beviltiškos. Nepragiedrės dangus, o medžiai tokie vieniši, dar be lapų. Vėl pakilo vėjas lyg nenorėtų, kad brisčiau į ežerą. Labai nenoriu, bet reikia, ši diena buvo sunki, o ir visa savaitė ne iš lengvųjų. Geras laikas skandintis: vakaras, didelės bangos, šaltas vėjas, tikrai niekas nebris gelbėti. Visada žavėjausi šio ežero krantais, dugnas buvo toks nežinomas ir įdomus, tartum tik mane kviestų. Aš įbridau iki kelių pirmieji šalčio pojūčiai, pirmieji skausmai. Kažkur girdėjau, šaltas vanduo sukelia sanarių uždegimą, labia nemalonus skausmas. Neblogai būtų susirūpinti sveikata. Asmeninis gyvenimas irgi ne koks. Vanduo siekia pažastis. Pirmieji gurkšniai ir nelabai malonus skruostų glostymas. Reikėtų plaukti, o aš dar brendu. Paneriu po vandeniu ir nuplaukiu kokius du metrus, o tada kaip tyčia ima ir sutraukia mėšlungis koją. Bandau išnerti kartą, antrą. Oro vis mažiau, tik staiga pamatau kažkokį plūdurą. Na va pamaniau ― dabar išsigelbėsiu! Bet ne, čia ne plūduras, o kažkokia mergiotė. Gražios būta.
  Visada tikėjau, kad atsitiktinai sutiksiu moterį, kuri prisiglaus prie manęs. Tik nesitikėjau, kad tokiom sąlygom. Gal ir tiktų man į porą, tik norėtūsi šviežesnės. Be to dažnai svajojau pasimylėti vandenyje. Gal ir ši mergina būtų tikusi jei nepaskubėtų nuskęsti. O dabar ji plūduriuoja. Kas man iš tokio atsitiktinumo. Dar reikės palaidoti. Kita vertus, jei ne ji pats nuskęsčiau. Vis dėl to, kokia moteris! Pamėlęs kūnas, išbrinkusi, slidi tipiška nekrofilo svajonė. Pats galėjau tapti kieno nors svajone.
  Paryčiais palaidojau ją ant kranto, po senu beržu. Kapinės toli nuo čia, o kunigo irgi nepažįstu. Šiek tiek pailsėjęs pasukau namų link. Nieko sau rytas, galvojau eidamas.

2001 06 27.